Asmeninio archyvo nuotr.

KAUNO TEATRŲ ŽIŪROVAS: ŠVIESIOJI IR TAMSIOJI PUSĖS

2020-03-27 16:20
Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Atėjus į teatrą dėmesys krypsta į spektaklį, jame analizuojamų jausmų ir minčių poveikį, temos aktualumą, režisierių, aktorių ir kitų kūrėjų darbą. Apie tai kalbama, diskutuojama, rašoma. Tačiau iš tiesų lankydamiesi teatre akylai stebime ir vertiname ne tik spektaklį, bet ir kitus žiūrovus. Tarptautinės teatro dienos proga norisi pakalbėti apie tai, apie ką paprastai nėra garsiai kalbama – žiūrovą ir jo (ne)tinkamą elgseną.

Noras stebėti

Jeigu mėgstate akimis tyrinėti kitus žmones, teatre galite tuo legaliai pasimėgauti ligi soties. Gerai ir prastai atliekamų vaidmenų čia apstu – scenoje ir žiūrovų kėdėse. Vieni kitus stebime tiesiog natūraliai, lakstant akims aplink belaukiant spektaklio pradžios, jo metu, jam pasibaigus ir pertraukų metu. Ir nėra taip nemalonu, jeigu už tavęs paties užkliūva kieno nors žvilgsnis kaip, pavyzdžiui, važiuojant viešuoju transportu ir ilgai juntant įsistebeilijusias akis, neprisimerkiančias net smeigus atgal.

Stebėti ir būti pastebėtam teatre yra priimtina. Žinoma, su saiku ir pagarba. Kodėl taip norisi stebėti kitą žmogų, greičiausiai atsakymo reikėtų ieškoti pačioje žmogaus prigimtyje – save suprasti galime tik per santykius su kitu, nuolatiniame tapsmo procese kurdami savo tapatybę. Tikrasis teatras yra tai, kas vyksta gatvėje ir namuose. Ir tenka pripažinti, kad jis kartais būna įdomesnis nei regimas scenoje. Todėl leisti pabėgioti akims, ypač kai spektaklis vis kviečia žvilgtelėti į laikrodį, po salėje sėdinčių veidus ir emocijas yra iš tiesų įdomu ir net naudinga.

Šiandien teatras nori būti artimas ir prieinamas kiekvienam, tad šventiko drabužių nebevilki. Vis dėlto nederėtų peržengti tam tikrų ribų.

Tik kartais esame priversti pastebėti ne tai, ką tikimės pamatyti teatre, – vietoje, kuri dar ne taip ir seniai buvo laikoma šventove. Šiandien teatras nori būti artimas ir prieinamas kiekvienam, tad šventiko drabužių nebevilki. Vis dėlto nederėtų peržengti tam tikrų ribų. Daug metų lankydamasi Kauno teatruose galiu drąsiai teigti, kad kauniečiai turi gerą skonį. Stebi kultūringai, laikosi etiketo taisyklių, ateina nusiteikę geranoriškai ir yra atviri menininkų kūrybiniams eksperimentams. Vis dėlto į akis krenta kelios dažnai kai kurių žiūrovų daromos klaidos – nežinojimas kada ploti ir nepakankamai tvarkinga išvaizda.

Ploti ar neploti?

Pradėkime nuo plojimų. Įsivaizduokime situaciją: Kauno valstybinis muzikinis teatras, naujausios operos premjera, pilnutėlė salė žiūrovų, pagrindinius vaidmenys atliekantys solistai puikiai atlieka savas partijas. Šioms pasibaigus, pasigirsta garsios ovacijos. Nueinantys į užkulisius atlikėjai jaučiasi įkvėpti ir įvertinti. Tačiau kas nutinka, jeigu yra plojama po kiekvienos scenos tris valandas? Tokiu atveju plojimai tampa beverčiai ir ima net erzinti, blaško atlikėjus ir kitus žiūrovus. Jie neleidžia solistams tobulėti, suprasti to, kas ir kada iš tiesų yra verta tikrų plojimų.

Operoje, operetėje ir balete galima ploti ir pasirodymo viduryje, bet tik tuomet, kai iš tiesų solistai ar šokėjai pasirodo meistriškai, o ne visuomet kiekvienai scenai pasibaigus. Plojama ir kai žymus ar pagrindinį vaidmenį atliekantis atlikėjas scenoje pasirodo pirmą kartą. Dažnai pradeda ploti keli žiūrovai ir masiškai prisijungia kiti, iš pasimetimo ar baimės. Labai svarbu yra įsijausti į pastatymą, pajusti, kada iš tiesų yra tikslinga ploti vaidinimo viduryje. Jeigu kyla abejonių, geriau neploti iš viso. Nuo to visiems bus tik geriau.

Geriausia savo susižavėjimą išreikšti pasirodymo pabaigoje. Jeigu šis patiko taip stipriai ir neužtenka ovacijų, galima savo pasitenkinimą išreikšti šaukiant "bravo", tačiau tuomet, kai norima pagirti įspūdingą vyro solisto ariją ar šokėjo numerį. Kai moters – "brava", o kai dueto – "bravi".

Dramos teatre plojama spektakliui pasibaigus. Čia vėlgi galima pastebėti stipriai įaugusią negatyvią madą, kai po absoliučiai kiekvieno spektaklio plojama atsistojus. Kažkas vienas atsistoja, tuomet pasijutę nesmagiai ar jausdamiesi kažko nesupratę sukyla ir likusieji. Pasaulio teatruose yra priimta ploti atsistojus tada, kai spektaklis yra aukštos meninės vertės, kai aktoriai pademonstruoja aukščiausią meistriškumą. Tai daroma pavieniais atvejais. Jeigu "šedevro pojūtis" neaplanko, nėra būtinybės stotis, galima drąsiai likti sėdėti iki ovacijos nutils ir aktoriai paliks sceną. Nebent tai būtų iškilminga premjera, kurioje dalyvautų garbūs svečiai. To nereikėtų suprasti kaip chamiškumo, žeidžiančio menininkus, kaip kad gali pasirodyti.

Kaip elgtis, jeigu spektaklis visiškai nepatiko? Leistina ne tik neatsistoti, bet ir visai neploti. Aktoriai sako, kad žiūrovų akys pasako viską, tad apsimesti, kad spektaklis giliai palietė, neįmanoma. Dirbtinis plojimas netenka prasmės ir atrodo keistai. Anksčiau nusivylę žiūrovai aktorius apmėtydavo pomidorais, kiaušiniais, nušvilpdavo ir net užlipdavo į sceną pamokyti. Dabartiniame teatre nusivylimui ir nepasitenkinimui išreikšti tinkamiausia yra tyla.

Suknelė ar džinsai?

Pagarba nėra vien tik mandagumas ir šypsena, bet ir išvaizda. Šiandien nebūtina stipriai puoštis einant į teatrą. Svarbu, kad drabužiai būtų švarūs ir tinkami tinkamoje vietoje. Einant į bet kurį teatrą nerekomenduotina dėvėti sportinę aprangą, kelis dešimtmečius labai mėgtą megztinį, suplėšytus džinsus, šortus ir kitus laisvalaikio drabužius ir avalynę. Ruošiantis į muzikinį ir dramos teatrus moterims verta pravėrus spintą pasirinkti pakabą su suknele ar sijonu, ne per daug trumpus ar aptemptus. Neskoninga yra ir gausiai naudoti intensyvaus kvapo tualetinį vandenį.

Einant į jauniems žiūrovams skirtus kamerinį ir lėlių teatrus galima rinktis paprastesnius ir patogesnius drabužius, ypač jaunimui. Na, o lankantis šiuolaikinio šokio premjerose galima drąsiai rengtis šiuolaikiškai ir originaliai. Šiuo atveju išskirtinumas labai laukiamas. Jeigu į teatrą tenka eiti iškart po darbo, visada pasiteisins tokia apranga, kurioje dera paprastumas ir puošnumas.

Nepriklausomai nuo to, į kokį teatrą besiruoštume, svarbu nepamiršti, kad į išvaizdos sąvoką įeina ne tik drabužiai, bet ir švara. Senokai šampūną matę plaukai, daug gyvenimo išbandymų patyrę drabužiai ir avalynė, neveiksmingas dezodorantas, suvalgyta rūkyta česnakinė dešra – visa tai teatre matoma ir juntama it po didinamuoju stiklu. Tai ne tik neestetiška, bet kartais tampa tikru išbandymu dvasinio peno ištroškusiai sielai, kelias valandas kovojant su nuolat padvelkiančiais nemaloniais kūno kvapais ar apsimetant, kad akys nemato pleiskanomis apsnigtos priešais esančios kėdės.

Tai itin paprastos taisyklės ar greičiau rekomendacijos, tokios pats svarbios ir gyvenimo teatre. Prisimindami jas, teatre jauskimės laisvai ir nevaržomai, atsiduokime mėgavimuisi teatro magija bei kito buvimu šalia. Išlikime savimi ir nepasiduokime teatre paplitusioms neskoningos mados epidemijoms!