Kiekvienas pabėgimas iš SSRS buvo rizikingas | KaunoDiena.lt

KIEKVIENAS PABĖGIMAS IŠ SSRS BUVO RIZIKINGAS

  • 5

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) išleido dr. Dariaus Juodžio knygą "Prasiveržti pro geležinę uždangą (Lietuvos gyventojų pabėgimai iš SSRS)". Tai pirmas išsamesnis leidinys, dokumentaliai nagrinėjantis iki šiol tik probėgšmais istorikų paliestą temą.

Knygos autorius išskiria kelis prasiveržimo pro geležinę uždangą laikotarpius: pabėgimai nuo pirmosios sovietų okupacijos 1940–1941 m., nuo antrosios sovietų okupacijos po Antrojo pasaulinio karo, partizanų prasiveržimai ir pabėgimai į užsienį vėlesniais metais.

Dr. D.Juodžio knygoje rasite ne tik įvairių pabėgėlių istorijų, bet ir asmenų bei sienos kirtimo vietų nuotraukų, dokumentų iš Lietuvos ypatingojo archyvo, asmeninių ir visuomeninių archyvų.

Pateikiame Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos tyrėjos Inos Ėmužienės pokalbį su LGGRTC vyr. istoriku dr. D.Juodžiu apie jo knygą "Prasiveržti pro geležinę uždangą (Lietuvos gyventojų pabėgimai iš SSRS)".

– Kokiais šaltiniais rėmėtės rašydamas šią knygą?

– Mano pirmasis tikslas buvo pakalbėti su šių įvykių tiesioginiais dalyviais, tačiau nepavyko dėl įvairių priežasčių – vienų nebėra gyvų, kitų kontaktų nepavyko surasti. Teko tenkintis pokalbiais su tais, kurie pažinojo tiesioginius dalyvius prieš jiems pabėgant ar su kuriais vėliau bendravo išeivijoje. Kitas svarbus šaltinis – medžiaga iš KGB archyvo: baudžiamosios bylos, kurios buvo pradėtos kiekvienam pabėgusiam, ir sekimo bylos, kurių yra gerokai mažiau. Dar vienas šaltinis – spaudos publikacijos.

Knygos nenorėjau pradėti tik nuo 1950 ar 1960 m., todėl ir pradedu nuo sakinio, kad pirmasis nuo sovietų okupacijos į Vakarus pabėgo Antanas Smetona 1940 m. birželio 15 d. Tačiau, aišku, didžioji dalis prasiveržimų į Vakarus vyko po Antrojo pasaulinio karo ir čia, pirmiausia, turime omenyje Lietuvos partizanus Juozą Lukšą ir kitus. Negalime pamiršti ir sovietų saugumo, kuris siuntė į Vakarus savo agentus, pridengdamas juos pasipriešinimo dalyvių legenda, todėl knygoje paminiu ir tokius "prasiveržimus".

– Knygoje mažai paminėta pabėgusių moterų, tad klausimas toks: ar radote visas pabėgimų istorijas, ar moterys mažiau bėgdavo iš okupuotos Lietuvos?

– Pirmoje knygos dalyje atrinkau personalijas, kurios pabėgo ir negrįžo į okupuotą Lietuvą, t.y. negrįžo iki 1990 m. Kai knyga buvo spausdinama, man atrodė, kad surinkau visas tokias pabėgusių istorijas, bet dabar matau, kad galėčiau papildyti ir naujomis. Pirmoji į Vakarus pabėgusi moteris buvo Birutė Bilevičiūtė, Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytoja, kuri 1958 m., būdama turistinėje kelionėje užsienyje, ir pabėgo. Manau, kad mažesnį pabėgusių moterų procentą lėmė specifinės aplinkybės, pavyzdžiui, jūreiviai buvo viena iš pagrindinių grupių, kurių atstovai sugebėdavo pabėgti, o ši specialybė – vyriška.

– Susiformavęs mitas, kad žmonės bėgdavo dėl politinių priežasčių. Kokios buvo pagrindinės pabėgimo priežastys?

– Žiūrint pro sovietų baudžiamosios teisės prizmę visi pabėgimai yra politiniai, pabėgėliams buvo taikomas politinis straipsnis – tėvynės išdavimas. Bet kad visi pabėgėliai buvo nusiteikę prieš santvarką, sunku būtų teigti. Kai kurie jau iki pabėgimo buvo dalyvavę antisovietinėje veikloje, tačiau kai kurių pabėgimą vis dėlto nulėmė ir ekonominės priežastys – jie norėjo gyventi kitaip.

Negalime pamiršti ir sovietų saugumo, kuris siuntė į Vakarus savo agentus, pridengdamas juos pasipriešinimo dalyvių legenda, todėl knygoje paminiu ir tokius "prasiveržimus".

– Plačiai yra nuskambėjęs Simo Kudirkos pabėgimas peršokant iš sovietinio laivo į amerikiečių. Ką galite pasakyti apie kitus pabėgimus:  ar jų herojai taip pat buvo plačiai aprašomi užsienyje, kaip susiklostė jų likimai?

– Tikrai ne visi pabėgimai nuskambėjo kaip Simo Kudirkos, apie kitus užsienio spauda parašydavo tik kelias eilutes. Buvo pabėgėlių, sąmoningai vengusių didesnio ažiotažo, taip bandant apsaugoti Lietuvoje likusius gimines, kurie po pabėgimo patekdavo į KGB įskaitą.

– Vienas žinomiausių pabėgimų yra Brazinskų, užgrobusių lėktuvą.

– Brazinskų pabėgimas yra vienas iš prieštaringiausiai vertinamų net pačioje išeivijoje. Šiais laikais toks pabėgimas būtų įvardijamas kaip teroristinis aktas, nes žuvo stiuardesė, niekuo dėtiems lėktuvo keleiviams kilo pavojus. Daug ką pasako jų pačių likimas Amerikoje: tėvo Brazinsko nebėra, o sūnus nuteistas už tėvo nužudymą.

– Kuri pabėgimo istorija asmeniškai jums patraukliausia?

– Kiekvienas pabėgimas iš SSRS buvo rizika, tačiau galėčiau išskirti kelias rizikingiausias istorijas (čia nekalbėsiu apie partizanų prasiveržimus, apie kuriuos galima kurti detektyvinius filmus). Paminėčiau 1951 m. įvykusį trijų jūrininkų pabėgimą, kai pabėgėliams planus teko keisti pagal susidariusias aplinkybes, kai teko blefuoti, kad turi granatą, skaičiuoti kiekvieną jūrmylę iki Švedijos kranto, – buvo labai didelė vidinė įtampa. Stiprų įspūdį paliko Vlado Šakalio istorija, kuris pėsčiomis kirto SSRS–Suomijos sieną. Tokio atvejo daugiau nėra, tokiam pabėgimui reikėjo daug žinių, ištvermės ir kažkiek laimės. Vienas pabėgėlis iš Klaipėdos ilgai stebėjo, kaip vaikšto, kada keičiasi pasieniečiai, po to gumine valtimi nuplaukė iki neutralių vandenų, kur jam pasisekė – jį aptiko laivas, nuplukdęs į užsienį.

Rašyti komentarą
Komentarai (5)

to> kastrotam

Negali paneigti kad bego ir tie kurie po karo negalejo legalizuotis. Tad tenka vel apkaltinti visus kremliaus propoganda:) Klumpine tu vata:)

> na negalima pirsto lygint su by.....

Bet tave lyginti su sovietiniu beždžionžmogiu, Kremliaus propagandos kastruotom smegenimis, ne tik galima, bet ir reikia.

Tak

Begusius galima suprasti, bet po ju begimu čia likusems bablogejo galymibes i geresni darba. Dabar galima girdeti Kad matai anais laikais skriausdavo lietuvius ypač jureuviams.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS