Liūdnoji savaitės žinia: mirė tikroji Kauno menininkų bohemos legenda – tapytojas Šniūras (Raimundas Mikšys).

Vienas originaliausių ir labiausiai įsimenančių Kauno gatvių bei kavinių gyventojų. Tos gatvės, kavinės, tas miestas, regis ir buvo tikrieji jo namai, o mes, jo gyvenimo praeiviai, – jo broliai ir seserys. Šniūras („Kunigaikštis Mikšys“, kaip pats mėgdavo sakyti) buvo reto gerumo bei padorumo žmogus. Gėrė daug ir nuolat, tačiau ir išgėręs sugebėdavo išsaugoti kažkokią ekspresyvoką eleganciją bei rafinuotą mandagumą. Jis apskritai buvo lyg iš prieškario, kažkoks smetoniškas. Nesmulkmeniškas, tyras, senoviškai ceremoningas. Visur jo buvo pilna. Vadinasi – dabar kurį laiką bus tuščia. Tokie žmonės yra tarsi paminklai, juos reikėtų branginti bei saugoti. Bet paminklai lieka stovėti, o žmonės štai miršta.

Tačiau didelė dalis kauniečių patyrė kitą sukrėtimą. Televizorius tiu-tiū! Rodė rodė, atsibundi – nebe. O prie mikrovisatų – megaeilės. Kaip dabar gyventi? Ką – knygas vakarais skaityti? Betgi jos jau seniai parašytos, o taip rūpi žinoti, ką šiandien iškrėtė Seimo „žulikai“. Na, liūdna, be abejo. Kita vertus, įdomi medžiaga sociologiniams tyrimams bei statistinio lietuvio portretui. Kiek įmanoma be televizoriaus. Panašu, kad visai neįmanoma, dar savaitė, ir žmonės nebeturės apie ką kalbėtis, ką aptarinėti. Jų visata bus tapusi visiškai mikro. Tačiau tai juk pataisoma, duok žmogui „priedėlį“ ir jis vėl gyvens visavertį gyvenimą.

Jei tik jis ne valdžioje, nes valdžioje, net gaunant dviejų algų dydžio priemokas visokiems pieštukams įsigyti, tenka ir galvą pasukti. Ankstesnės valdžios nuo ryto ligi vakaro galvodavo, kaip čia kam pardavus kokį miesto turtą, dabartinė net girgždėdama stengiasi tą turtą susigrąžinti. Kol kas tūtavimo daug, bet rezultato jokio. Štai užsimota susigrąžinti trisdešimt vieną kilometrą kolektorių, parduotų ne taip jau seniai. Kolektoriai po žeme, nesimato. Kas dar tam Kaune parduota, bet nesimato? Turėtų išryškėti. Yra ir kas matosi, tarkim, Ąžuolyno oranžerijos, kur šalia tvenkinio sėdi cementinis valdininko G.Jankaus tėvas, o žemės ploto nuomininkai niekaip nesugalvoja, ką čia pastačius, kad tik mums visiems būtų geriau („Norėtume labiau išnaudoti šią teritoriją, kad ji taptų patrauklesnė kauniečiams“). Tai tegu pastato suolelius, o visa kita nugriauna. Teritorija kauniečiams tikrai taps patrauklesnė. Ar jie tikisi, jog kauniečiai pageidautų čia statyti iš savo dvidešimt aštuonių adresų norinčią išsikraustyti savivaldybę? Savivaldybei, aišku, irgi reikia kažkur dėtis, iš Laisvės alėjos dabar visi bėga. O kur bėga? Žinoma, kad į „Akropolį“. Tai ką čia daug galvoti.