Laikraštis savo internetiniame puslapyje rašo apie feka(ka)linį Nemuną (ne tą, kur savaitraštis), mat tai, turbūt, įdomu labai. O dar įdomiau, kad pridedamoje nuotraukoje du vaikai į tą Nemuną brenda. Šiurpi asociacija. Bet maža ką ir gyvenime kas šiurpina. Tuoj troleibusų vairuotojai išjungs iš elektros lizdų troleibusus, įjungs ten televizorius ir sėdės koja ant kojos. Tuoj draugijos "Pilis" aktyvistai suplėšys Kauno pilies atstatymo planus, užmūrys rūsy jų autorius ir atstatys pilį mažiausiai su keturiasdešimčia bokštų (įdomu, kodėl tik šiomis dienomis taip padidėjo iš Šančių kareivinių išskrebentų plytų paklausa?).

O garsiausias miesto dviratininkas (po R.Rumšo, bet šis Italijoj kol kas) padarys taip, kad Laisvės alėja važinės ne tik automobiliai, bet ir traukiniai. Juk tiek žmonių vienu mostu atvežtų, atgytų alėja. Suprantama, keblu su transportu čia. Bet keblu tiems, kuriems būtinas tiekimas. Ką tiekti po visų darbo valandų? A, dar dirbs kavinės ir restoranai. Tai čia turbūt bus atvirkščias veiksmas. Bus išvežiojama. Visi žinos, jog jei prisilupai "Miesto sode" tiek, kad iki kampo nebenueini, taksistas tuos dešimt metrų pats atvažiuos. Ir visi bus laimingi, ir atgis alėja. O kad pirma grindinį reikia pakeist, tai ką jau čia, niekas nežino, kada ir kuo.

Gal naujajame Laisvės alėjos projekte ir bus pristatyta kas nors labiau įtikinamo, nei automobilių įsileidimo į pėsčiųjų zoną būtinybė. Kad tai būtų daug geriau, nei tvarkyti aplinkinius kiemus bei automobilių stovėjimo zonas. Gal, bet kol kas nelabai įtikina. Teigiama, kad gatvės su automobiliais – gyvesnės. Visos aplinkinės su automobiliais. Gyvesnės? Ir už Vilniaus gatvę gyvesnės? O gal ir tą kažkaip panašiai gaivinsim?

"Akropolis" su savo garažais, žinoma, gyvesnis, bet kažin ar vien dėl tos priežasties. Beje, Laisvės alėjos vitrinose kabančiose nuotraukose galima pamatyti, kaip ji atrodė ir tada, kai automobiliai čia važinėjo, ir tada, kai nebe. Na, ir kada alėja atrodė gyvesnė? Žinoma, dabar ten tuščių vitrinų paradas. Kas daryti, kur nuomininkai? Neturi kaip privažiuoti? Tai gal įsileiskim keletą pėsčiųjų, nors kokiems porai liesųjų karvių metų?

Kai kuriuose miestuose, ir ne tik Vakarų, teko matyt tokiose centrinėse gatvėse, tiesiai už vitrinų įrengtas įvairių menininkų bei amatininkų dirbtuvėles-parduotuvėles. Kaip tai padaryti čia? Labai vizualu, ir net komerciškai naudinga. Kai matai, kaip tavo akyse atsiranda įvairūs gražūs dalykai, – bais norisi nusipirkt. O kai nusiperki – ir menininkas turi pinigų nuomotis šias patalpas, ir patalpos nestovi tuščios, nugultos dulkių kaip senelio sekcija, ir miestas daro kultūringo, kuriančio ir gyvo miesto įspūdį. Mašinos man ne visada tokį įspūdį sudaro, nors iš esmės mašina – neabejotinas žmogaus draugas. Gaila, kad negyvas.