Vaikystės prisiminimai
„Vaikystėje augau Žaliakalnyje, šalia Kauno klinikų ir Kauno tvirtovės VII forto. Vasaromis būdavo smagu forto kanalo šlaituose stebėti saulėje besikaitinančius driežiukus. Kitas urbanistinis prisiminimas – virš gatvės ant laidų siūbuojančios, blausiai geltona šviesa šviečiančios lempos, kurios ankstyvais žiemos vakarais sukurdavo paslapties pilną atmosferą“, – dalijasi jis.
Vaikystės prisiminimai neapsiriboja vien Kaunu. Miesto įspūdžiai architektūros istoriko atmintyje susipina su vasaromis Žemaitijoje, sename mediniame, dabar jau sudegusiame Noriškių dvare. Jame gyveno, pasak V. Petrulio, septynios šeimos su gausybe vaikų, šunų, kačių, vištų ir kitų kaimo gyvūnų, kūrusių savotiškai harmoningą chaosą. Būtent šios skirtingos aplinkos, anot jo, ir sudaro svarbiausių vaikystės vietų kolekciją.
„Tikrosios architektūrinės patirtys prasidėjo kelionėse su mama, kuri mane augino viena, po istorines Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vietas – Lydą, Naugarduką ir Gardiną. Nepamenu, kelerių buvau, tačiau šios ekskursijos autobusais išliko vienu autentiškiausių vaikystės prisiminimų. Architektūrinę vaikystės romantiką dar stipriau sužadino Pažaislio vienuolynas. Tuo metu čia veikusiame muziejuje dirbo mama, tad turėjau galimybę išlandžioti kone kiekvieną nuolat restauruojamo pastato užkaborį. Čia patyriau pačią autentiškiausią pažintį su architektūra“, – prisimena jis.
Lyg detektyvas
V. Petrulio teigimu, plačiajai visuomenei lengviau suprantama istoriko nei architektūros istoriko specialybė ar dar specifiškesnė – menotyrininko. Paprasčiausiai jo profesiją būtų galima apibūdinti kaip istoriko, tyrinėjančio pastatus ir miestus, rašančio knygas ir skaitančio paskaitas.
„Architektūros istoriko darbe esama įprastam istorikui būdingo komponento – nemažai laiko praleidžiame archyvuose, tyrinėdami istorinius dokumentus ir, tarsi detektyvai, bandome atskleisti įvairius praeities fragmentus, susijusius su statybomis ir jas lydėjusiais sumanymais. Tačiau architektūroje svarbi ir meninė dimensija“, – pastebi jis.
Tad būti architektūros istoriku reiškia bandyti suprasti, kaip skirtingose epochose buvo suvokiamas grožis ir kaip keitėsi įvairių bendruomenių poreikiai. Į šiuos klausimus architektūros teorija per šimtmečius bandė atsakyti pateikdama vis naujas architektūros prasmės sampratas. Visa tai padeda suvokti architektūrą kaip visumą, o ne tik kaip naujausių technologijų ir apdailos medžiagų mados išraišką.
Pamenu, JAV išsukome iš trasos gerus 500 km vien tam, kad pamatytume Franko Lloydo Wrighto „Namą virš krioklio“.
Lėtas procesas
V. Petrulis teigia, kad pasaulinė pastatų ir knygų apie architektūrą kolekcija yra beribė. Naujieji skaitmeniniai įrankiai suteikia galimybę kokybiškiau atrinkti informaciją, susikurti platesnį faktų, idėjų ir objektų horizontą, tačiau formuojant savąjį erdvės suvokimą svarbiausia išlieka asmeninė patirtis.
„Gilinimasis į architektūrinio teksto esmę ar erdvėje užkoduotą emociją yra lėtas procesas. Svarbu ne tik greitai gauti faktinę informaciją ar pykštelėti pagrindinio fasado nuotrauką, bet ir skirti laiko patyrimui, apmąstant jį remiantis savais palyginimais ir patyrimais. Todėl tenka kukliai pripažinti, kad niekada visko neperskaitysi ir nė vieno miesto iki galo nepažinsi. Tad belieka iš naujo leistis į keliones, kurios man vis dar neatsiejamos nuo architektūros, kad ir kaip mylėčiau gamtą“, – sako jis.
Anot V. Petrulio, ryškiausias objektas, kurio magijai jis negali atsispirti, yra ne Lietuvoje. Kaskart būdamas Romoje jis aplanko Panteoną. Geriausia – anksti ryte, lyjant, kai pro kupolo akį į vidų krenta lietaus lašai, o žmonių būna bent truputį mažiau.
Architektūros istorikas pripažįsta, kad įspūdingi pastatai neretai lemia ir jo kelionių kryptį.
„Pamenu, JAV išsukome iš trasos gerus 500 km vien tam, kad pamatytume Franko Lloydo Wrighto „Namą virš krioklio“. Svajojamų pamatyti pastatų sąrašas yra neišsenkantis. Mielai nuvykčiau į Indiją, Čandigarą, kuriame nemažai projektavo Le Corbusier. Tačiau tai tėra maža detalė didžiuliame architektūros istorijos paveiksle“, – pasakoja jis.
Pataria neskubėti
Architektūros istoriko teigimu, pirmą kartą lankantis Kaune nesąžininga būtų aplenkti tradicines vietas – senamiestį, Pažaislio vienuolyną ir ryškiausius tarpukario pastatus. Tačiau kaip ilgametis kaunietis miestą jis rodytų kitaip – lėtai vaikštant po Žemuosius Šančius ar Žaliakalnį, užsukant į vietinę kavinę, o pasitaikius galimybei – ir į atvirą istorinę laiptinę.
„Pagaunu save, kad nepažįstamame mieste ne visuomet noriu skubėti aplankyti būtinas pamatyti vietas. Kartais smagiau įsimaišyti tarp vietinių ar tiesiog pasėdėti stebint gyvenimą iš šalies. Instagrame esame įpratę matyti švarią architektūros geometriją be žmonių. Vis dėlto pastatas savo esmę atskleidžia ne asketiškoje švaroje, o suteikdamas prieglobstį chaotiškai žmogaus kasdienybei. Tad stebėdamas žmones tuo pat metu stebi interjerus, gatvėvaizdžius ir lėtai patiri architektūrą“, – sako V. Petrulis.
Jis pažymi, kad esama pastatų, kuriais smagu mėgautis netrukdomam, pavyzdžiui, stebėti skulptūrišką gotikos ornamentiką Portugalijos vienuolyne ar pajusti mažos medinės Platelių bažnyčios atmosferą. Įdomią atmosferą gali sukurti ir erdvės, kurios dėl kažkokių priežasčių neveikia taip, kaip buvo sumanytos, ir yra tuščios, kaip antai Galicijos kultūros miestas Santjage de Komposteloje ar pagrindinė aikštė Albanyje. Tokios vietos sukuria netikėtą kontrastą tarp lūkesčio ir realybės.
Naujausi komentarai