Taikaus dangaus, tolerancijos, drąsos, stiprybės ir sėkmės atkuriant orų gyvenimą. Tokio palinkėjimo Nepriklausomybės dienos proga vakar netikėtai sulaukė ukrainiečiai ne iš draugų, bičiulių ar partnerių, o iš kaimyninės Baltarusijos tėtušio A.Lukašenkos, kuris iš savo valdomos teritorijos visą pastarąjį pusmetį ginkluotiems Rusijos banditams leidžia atakuoti Ukrainą.

Tiesa, pati Ukraina kol kas nenutraukia diplomatinių santykių su Baltarusija, nors ją ir laiko nusikalstamos agresijos bendrininke. Tad sveikinimas Nepriklausomybės dienos proga, be abejo, nuoširdumu nekvepia. Galėtume tik spėti, kad čia koks nors makabriškas humoras, tačiau žinant poną-draugą Aliaksandrą ir jo viešus mėginimus juokauti, į piktą pokštą čia nepanašu, veikiau primena nevykusį bandymą parodyti, kad "aš visai ne toks, aš ne su Juo ir šiaip mes, baltarusiai, beveik broliai su ukrainiečiais".

Tik kažin ką tuo klausimu mano Kremliaus įnamis, kuriam per pusmetį taip ir nepavyko savo marionetinio personažo įtraukti į atvirą konfrontaciją prieš Ukrainą?

Jis su Nepriklausomybe ukrainiečius, geriausiu atveju, "pasveikins" žudančiais fejerverkais. Tai – jo stilius ir jo "etiketo" apraiška.

Ukrainiečiai tam pasiruošę ir juos jau mažai kas nustebina, net pačių rusų paskleisti gandai apie dar ne taip seniai visų jų taip mylėtos, bet Rusiją ūmai "išdavusios" estrados žvaigždės A.Pugačiovos mirtį, kai propagandiniame Rusijos tinklalapyje staiga suspindo antraštė: "M.Galkinas negalėjo atvykti: gerbėjai neša gėlių ir žvakių A.Pugačiovai, kuri mirė nuo šeštojo širdies smūgio."

Šeši širdies smūgiai, žvakės, gėlės ir jokio M.Galkino. Kūrybinė krizė. Be viso to, labai keista, kad Rusijos Federacija rimčiau nesureagavo į naujojo zulusų karaliaus Misuzulu Zulu ar Kenijos prezidento Williamo Ruto inauguracijas. Labai nediplomatiška ir netoliaregiška, juolab kad jokiame kitame kontinente beveik nebeliko su kuo ramiai, rusiškai iš širdies pasikalbėti ir arbatos ar kumyso išgerti.