Europą užplūdo pabėgėliai iš Sirijos, Irako, Libijos ir kitų karų draskomų valstybių. Tad natūralu, kad tai sukėlė pasipiktinimo bangą tarp europiečių. Tik kur tie pasipiktinę europiečiai buvo, kai jų vyriausybės oficialiai palaikė revoliucinius procesus Irake, Afganistane, Libijoje, Sirijoje, Tunise ar kur kitur?

Tiesa, įvardytose šalyse anksčiau vyravę režimai buvo brutalūs, nuožmūs ir toli gražu nevakarietiški. Taip, jie ne itin paisė žmogaus teisių, o apie kokią nors demokratiją nebuvo nė kalbos. Vis dėlto situacija bent jau buvo stabili: žmonės, kad ir sunkiai, bet gyveno, dirbo, o ne kariavo vieni su kitais neaišku dėl ko. Galima net pasakyti, kad egzistavo gana normalios valstybės, panašiai kaip į rytus nuo Lietuvos, nors kiek kitokios. Bet, kas svarbu, jos nebuvo žlugusios. Vis dėlto tie režimai žlugo (arba buvo nuversti), žlugo ir valstybės – Sirija, Irakas, Libija. Šio valstybių žlugimo proceso Vidurio Rytuose vienas iš padarinių – pabėgėlių krizė Europoje.

Kaip ją spręsti? Akivaizdu, kad negalima imti ir pastatyti sienos tarp Europos ir Vidurinio Rytų. Kita vertus, ir priimti tokį skaičių pabėgėlių – sunku, nebent Vokietija ar Švedija tai gali sau leisti, nes yra santykinai turtingos. Vis dėlto teks juos priimti. Ir tą tenka (ir teks) daryti Lietuvai. Nors europiečių (ir lietuvių) pasipiktinimą galima suprasti, reikėjo piktintis anksčiau. Piktintis reikia ne pabėgėliais, kurie ne lengvo gyvenimo Europoje ieško, bet tik nori ištrūkti iš pragaro, kuriuo virto jų šalys, o valdžios vyrų ir moterų užsienio politikos sprendimais.

Kai kurių politikų pareiškimai – neva mes nepriimsime migrantų arba priimsime tiek ir ne daugiau – tai viso labo išsisukinėjimas.