LEONIDAS II

Paskutinius rinkimų periodo mėnesius išgyvenančioje Rusijoje situacija vis sunkiau prognozuojama. Trečią dešimtmetį savuoju, „rusiškos demokratijos“ keliu einanti šalis visada laikėsi pilkojoje zonoje, kurioje negalioja šiuolaikinės politikos taisyklės. Tačiau jei anksčiau buvo įmanoma bent pabandyti prognozuoti, kokių instrumentų griebsis Kremlius norėdamas sutelkti didumą elektorato ir imituoti rinkimus su iš anksto žinoma baigtimi, šįkart viskas kitaip.

Po tiek abejotinos sėkmės karinių kampanijų dar viena svetimų teritorijų ir tautų „vadavimo“ kampanija rinkėjų irgi neužliūliuosi. Juk net euforija dėl „susigrąžinto“ Krymo po truputį vėsta.

Dėl sankcijų, naftos kainų svyravimo, pastarojo meto karinių kampanijų, pandemijos Rusijos biudžetas apgailėtinos būklės, tad socialinėmis išmokomis, kurios anksčiau užganėdindavo eilinį Ivaną Ivanovičių iš Ivanovo, dabar nepasišvaistysi. Juk net prieš gegužės 9-ąją Antrojo pasaulinio karo veteranams skiriamos "premijos" šįkart daugiau nei simbolinės ir net keliolika kartų mažesnės nei Kazachstane. Parama motinoms ir šeimoms su vaikais, kurią skaitydamas metinį pranešimą pažadėjo V.Putinas, – lašas ant karšto akmens, įkaitusio nuo dramatiškai augančių kainų ir sprendimo pavėlinti pensijinį amžių. Pastarasis žingsnis – leisti (liepti) moterims dirbti iki 60, vyrams – iki 65 metų, – gana logiškas, neišvengiamas, bandant atitolinti socialinės sistemos griūtį, tačiau gyventojų sutiktas kone kaip asmeninis įžeidimas. Pensija Rusijoje dar nuo sovietmečio asocijuojasi su nerūpestingu „gyvenimu sau“ valstybės sąskaita, tais keliais metais, liekančiais sunkaus darbo ir audringo gyvenimo palaužtos sveikatos piliečiui.

Tik Leonido II įrankiai kiek modernesni: didmiesčiuose įrengta veido atpažinimo sistema, mobiliojo ryšio operatorių duomenys leidžia sekti gerokai efektyviau nei andainykštis KGB.

Tarsi būtų mažą finansinių bėdų, Aleksejui Navalnui surengta valstybinė inkvicija it žadintuvo skambutis pažadino apolitiškąją visuomenės dalį. Net ir po lyderio įkalinimo jo komanda dirbo toliau demaskuodama plėšikaujančius skirtingo kalibro valdžios struktūrų veikėjus, taip įnešdama nematytos sumaišties į skurstančių bėdžių galvas ir toliau griaudama iliuzijas apie putiniško stabilumo tobulumą. Taip, Ivanas Ivanovičius iš Ivanovo internetu nesinaudoja, centriniai TV kanalai tiesos nerodo, bet nuo bendros įtampos ir netikrumo nepasislėpsi. O ir balsuoja ne vien jis.

Kaip užsitikrinti, kad kur nors Peterburge ar Chabarovske rinkėjai neiškeis V.Putiną aptarnaujančios "Vieningosios Rusijos" į ligšiolinius statistus, vadinamosios sisteminės opozicijos kandidatus? Lemtingojo žingsnio, kurį tokioje situacijoje žengtų laisvai mąstantis politikas, V.Putinas niekada neatliks: jo pasitraukimui reikalinga sąlyga – saugumo garantijos – net teoriškai neįgyvendinama. Valdžios reakcija į balandžio 21-ąją surengtas demonstracijas ir įvykiai po jų leidžia manyti tik viena: V.Putinas į istoriją įeis ne kaip koks iškilus lyderis, ne gimtojo miesto įkūrėjo Petro I, bet kaip sovietinių anekdotų kūrėjus įkvėpusio Leonido Brežnevo įpėdinis. Tik Leonido II įrankiai kiek modernesni: didmiesčiuose įrengta veido atpažinimo sistema, mobiliojo ryšio operatorių duomenys leidžia sekti gerokai efektyviau nei andainykštis KGB.

Atgimusio brežnevizmo šalyje kitokia mintis, kitoks istorijos interpretavimas, kitokia gyvenimo vizija išraunama inividualiai, pilietį iškviečiant į nelygią dvikovą su visagale sistema. Po apsilankymo kitokiame renginyje, kitokio įrašo feisbuke į duris pabeldžia pareigūnai, o teismas skiria neadekvačias bausmes. Visos kitokios organizacijos, žiniasklaidos priemonės skelbiamos ekstremistinėmis, eliminuojamos iš legalaus lauko, taip papildomai įbauginant dar ir jų auditoriją, o laisvoji mintis demonizuojama. Tada visi, kas buvo nusiteikęs šį rudenį balsuoti kitaip, iš tikrųjų turės pasirinkti: tarp formalaus dalyvavimo visuomenės gyvenime ir tarp tylios rezistencijos savoje virtuvėje. Arba emigracijoje. Kol ji dar leidžiama.