Meilė nulėmė žlugimą | KaunoDiena.lt

MEILĖ NULĖMĖ ŽLUGIMĄ

Viskas prasidėjo aštuntojo mūsų eros amžiaus pradžioje, kai islamo sekėjai nusprendė veržtis į Indijos teritorijas. Daugelį metų musulmonai ir kiti Artimųjų Rytų gyventojai buvo svarbūs prekybos tarpininkai, jungę Aziją ir Europą.

708 m. (pasak kitų, 710 m.) Muhammadas bin Qasimas al-Thaqafis (695–715) išvyko užkariauti dabartinės Indijos žemių. Oficialus agresijos pretekstas – arabų pirklius terorizuojantys indų piratai, kurių vietiniai valdovai nesiteikė pažaboti. 711 m. Muhammado vadovaujamoms pajėgoms pavyko perimti dabartinio Pakistano žemėse esančios Sindho provincijos kontrolę.

Kadaise šiuose kraštuose buvo įsikūrę vieni pirmųjų Indijos gyventojų, čia galima rasti ir jų paliktą perlą – Mohendžo Daro miestą.

XI mūsų eros amžiaus pradžioje į Indijos teritorijas ėmė skverbtis naujas siaubūnas. Teigiama, kad pirmuoju sultonu tituluojamas Mahmudas Gaznietis (971–1030) per savo gyvenimą į Indijos žemes surengė net 17 žygių, kuriuos lydėjo plėšikavimas, žmonių grobimas ir žudynės.

Agresyvūs pašaliečiai ir vietinių didikų kovos indams nebuvo jokia naujiena, tačiau musulmonai kai kuo skyrėsi nuo kitų užkariautojų. Siekdami populiarinti islamą, naujieji agresoriai išpuolių metu sąmoningai griaudavo induistų šventyklas ir žudydavo dvasininkus, o į nelaisvę patekusiems vietiniams neretai tekdavo priimti svetimą tikėjimą. Toks elgesys Indijoje buvo naujovė, su kuria vietiniams neteko susidurti nei arijų, nei Aleksandro Makedoniečio (356–323 pr. Kr.), nei hunų invazijų laikais.

XII a. pabaigoje į Indiją atklydo dar vienas musulmonų karvedys – Mu‘izzas ad-Din Muhammadas Ghoris (1149–1206). Savo užkariautus kraštus Muhammadas paliko valdyti buvusiam vergui Qutb al-Din Aibakui (1150–1210). 1206 m. šios teritorijos virto savarankiška musulmoniška valstybe Indijos viduje – Delio sultonatu.

Nors naujoji imperija apėmė nemažai dabartinių Indijos, Pakistano, Nepalo ir Bangladešo valstybių žemių, padėtis jos viduje buvo itin nestabili. Per 320 metų ji pakeitė net penkias dinastijas, be to, ją nuolatos puldinėjo mongolai. Ypač daug problemų Delio sultonatui pridarė keturiasdešimt tris žmonas ir suguloves turėjusio Timūro (1336–1405) išpuoliai.

1526 m. į Indiją atklydo naujas avantiūristas, kuris ne tik siekė perimti Delio sultonato kontrolę, bet ir įsitvirtinti subkontinente. Teigiama, kad Baburu (persiškai "Tigru") vadinamo Zahiro ud-Din Muhammado (1483–1530) gyslomis tekėjo net tik Timūro, bet ir paties didžiojo Temudžino (1158–1227) kraujas.

Manoma, kad iš mongolų Baburas perėmė taktinius ir strateginius talentus, o iš musulmonų bei persų – aistrą poezijai ir prielankumą naujovėms bei įvairovei. Liežuvautojai skleidė kalbas, kad Baburas nebuvo itin pavyzdingas musulmonas. Tvirtinama, kad jis nevengdavo alkoholio bei kvaišalų. 1494-aisiais, būdamas vienuolikos metų, jis tapo Ferganos žemių (dabartinis Uzbekistanas) valdytoju, tačiau vėliau prarado Timūro ir kitų protėvių kurtą imperiją.

Vėliau jo žvilgsnis nukrypo į Indiją, kurios Delio sultonatą valdė Afganistano puštūnų Lodi dinastijos atstovas Ibrahimas Khanas (mirė 1526). Abiejų didžiūnų vedamos armijos stojo į kovą 1526 m. balandžio 21 d. prie Panipato miesto (dabartinėje Harjanos valstijoje). Tikima, kad Ibrahimo kariauna buvusi nepalyginti didesnė už Baburo, tačiau pirmasis neturėjęs to, ką spėjo įsigyti antrasis – artilerijos ir šaunamųjų ginklų.

Ibrahimo vyrai pradėjo puolimą, tačiau greitai jie įstrigo Baburo pajėgų įtvirtinimų prieigose. Netrukus priekinėse linijose esančius Ibrahimo žmones pradėjo žudyti ne tik Baburo šauliai. Juos ėmė spausti ir užnugaryje susitelkę bendražygiai. Susidariusi spūstis neleido kariaunai nei bėgti, nei pulti. Tarsi to dar būtų negana, Baburo raitieji lankininkai netikėtai pradėjo atakuoti ir Delio sultono karių užnugarį.

Teigiama, kad Ibrahimas žuvo narsiai kovodamas tame pačiame lauke kartu su savo žmonėmis. Tai buvo Mogolų imperijos, kurią įtvirtino Baburo anūkas Abu‘l-Fathas Jalal-ud-din Muhammadas Akbaras (1542–1605) pradžia.

Kaip ir jo senelis, Akbaras buvo itin spalvinga ir pasauliu besidominti asmenybė. Jis buvo ne tik gabus karo vadas, bet ir aistringas meno, literatūros bei mokslo globėjas, siekęs kitatikių prielankumo. Teigiama, kad jis netgi bandė sukurti savą religiją, kurioje buvo derinami islamo, krikščionybės, induizmo ir zoroastrizmo elementai.

Akbaro anūkas Shahab-ud-din Muhammadas Khurramas (1592–1666), būdamas imperatorius, nesugebėjo nuveikti nieko politiškai reikšmingo, tačiau pasaulį iki pat šių dienų žavi jo asmeninio gyvenimo peripetijos. Teigiama, kad jis vos penkiolikos metų sutiko aukšto imperijos pareigūno dukterį Arjumand Banu Begum (1593–1631).

Mogolų imperatoriai, kaip ir kiti musulmonų monarchai, neretai praktikuodavo poligamiją, tačiau Akbaro anūko širdyje sutiktoji mergina užėmė ypatingą vietą. 1631 m. birželio 17 d. Arjumand mirė, gimdydama keturioliktą valdovo vaiką.

Mylimiausios haremo gražuolės netektis Mogolų imperatorių sukrėtė iki širdies gelmių, tad, sunkiai įveikęs liūdesį, jis ryžosi padaryti viską, kad žmonių atmintyje per amžius išliktų mirusiosios vardas. Taip atsirado vienas įspūdingiausių pasaulio mauzoliejų, kuriame susilieja persų, indų ir turkų architektūros elementai.

Teigiama, kad 916 mln. dolerių dabartiniais pinigais vertinamą Tadž Mahalą kūrė net 22 tūkst. žmonių, pasitelkę daugiau nei tūkstantį dramblių. 1657 m. rugsėjį monarchas sunkiai susirgo. Prasidėjo sūnų kovos dėl valdžios, kurias laimėjo Muhi-ud-Din Muhammadas (1618–1707).

Naujasis valdovas buvo dievobaimingas musulmonas. Jis ne tik išvijo iš rūmų muzikantus, bet ir įkalino savo tėvą Agros forte, palikęs jam vienintelę malonę – kameroje buvo langas, pro kurį kalinys galėjo grožėtis Tadž Mahalo panorama.

Rašyti komentarą
Komentarai (4)

Kauniečiui

Neprotinga pagal save menkinti ir kitus.

kaunas

Atvertus 'K.D." labai malonu matyti zurnalisto L.Dykovo straipsni,,paslinkus I shona politika,[,vienu ypu] su malonumu skaitau istorini straipsni.. ,kuris mums lietuviams ,lyg pasaka is tolimos Indijos

Kaunietis

Šiandien mokyklas baigia neperskaitę nei vienos knygos, nežinodami nei savo tautos, nei pasaulio istorijos. Nežino nei savo literatūros, nei pasaulio šedevrų. Baigia universitetus nesusipažinę net su filosofijos pagrindais. Jaunimui pirmą vietą užėmė "prekinė išvaizda", o ne intelekto lygis.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS