MERGELIŲ GODOS IR RŪPESČIAI

Ėjo 2020-ieji mūsų Viešpaties metai, o žmonių veidais vis dar tekėjo ašaros. Skaidrūs, pagiežos toksinų prisodrinti lašeliai riedėjo iš Kremliaus banditų, islamo fundamentalistų, kairiųjų intelektualų ir progresyvių jaunuolių aptemptomis kelnėmis akių.

Šiems nukritus ant įkaitusios žemės, pasigirsdavo grėsmingas šnypštimas, o į viršų pakildavo sieros garų debesys, kuriems išsisklaidžius, raudotojų dejones pertraukdavo pavieniai, retoriškus klausimus keliantys riksmai: "Kaip tai galėjo atsitikti? Kaip pasaulyje galėjo susikurti Jungtinės Amerikos Valstijos?"

Tikslios informacijos, kas pirmieji atrado Ramiojo ir Atlanto vandenynus skiriančias žemes, nėra. Daugelį metų buvo kalbama, jog vikingai tai padarė keliais šimtais metų anksčiau nei 1492 m. Ispanijos ekspedicija, vadovaujama italo avantiūristo (1451–1506).

Vėliau svarstyta, jog į Naująjį Pasaulį galėjo atplaukti ir senovės egiptiečiai ar viduramžių kinai, taip pat neatmesta teorija, jog čia galėjo atskristi ateiviai iš neseniai atrastos Kepler-1649C planetos.

Diskusijos dėl naujojo žemyno atradimo autorių teisių gali būti itin spalvingos ir smagios, tačiau Amerikos atveju jose visada praleidžiami keli svarbūs faktai.

Amerikų senbuviai indėnai taip pat neatsirado šiame žemyne iš niekur ir veikiausiai neišsivystė iš čia gyvenusių beždžionių.

Tikslių duomenų, bylojančių, kada jie atsikraustė į šias žemes, nėra, tačiau indėnų protėviai veikiausiai į Ameriką atvyko akmens amžiuje iš Azijos, ledams sukausčius žemynus skiriantį Beringo sąsiaurį. Kita versija – jų protėviai atplaukė iš Ramiojo vandenyno salų.

Šias prielaidas leidžia kelti indėnų fizinis panašumas į kinus, japonus ir kitus Rytų Azijos bei Sibiro gyventojus.

Be to, nei vikingų, nei egiptiečių, nei kinų, nei ateivių kelionės (jeigu tokių buvo) neatnešė į senuosius ir naujuosius žemynus jokių svarbių pokyčių. Tai įvyko tik po 1492 m. ekspedicijos, mat tik po jos Europos valstybes apėmė tyrinėjimų, kelionių, užkariavimų ir kolonizacijos manija.

Vieną pirmųjų sėkmingų gyvenviečių Šiaurės Amerikos žemyno Floridos pusiasalyje 1565 m. įkūrė ispanai (ji buvo pavadinta San Augustinu), tačiau dabartinių JAV ištakos slypi ne Floridos, o Virdžinijos valstijoje.

Būtent prie šios valstijos krantų stūkso Roanoko sala. Joje britų džentelmenas Walteris Raleighus (1552–1618), gavęs Elžbietos I (1533–1603) palaiminimą, net du kartus bandė įkurti pirmąją anglosaksišką koloniją Naujajame Pasaulyje (1585 m. ir 1587 m.).

Naująją britų gyvenvietę planuota pavadinti Virdžinija, Didžiosios Britanijos karalienės garbei, mat sutuoktinio nesusiradusi valdovė buvo gavusi Mergelės (Virgin) pravardę. Tokiu pat vardu buvo pavadintas ir pirmasis kolonistų kūdikis, gimęs Amerikos žemyne.

1585 m. gyvenvietės įkūrimas patyrė fiasko dėl pašlijusių santykių su vietiniais indėnais, kurie iš pradžių atvykėlius priėmė gana svetingai, o 1587 m. ekspedicijos dalyvių likimą iki šiol gaubia paslaptis.

Teigiama, jog iš kolonijos dėl britų karo su ispanais (1585–1604) išvykę ir vėliau į ją grįžę žmonės rado tik sugriautą fortą ir apleistus gyvenamuosius pastatus.

Kur dingo daugiau nei 110 atvykėlių? Ar jie mirė nuo bado ir ligų? Ar juos nužudė vietiniai? O gal priešingai – indėnai priglaudė dalį baltųjų ir šie, įsilieję į "laukinių" gretas, nenorėjo grįžti į civilizuotą pasaulį?

Praėjus dvidešimčiai metų, Didžiosios Britanijos avantiūristai dar kartą bandė suleisti šaknis į naujojo žemyno reljefą ir jiems pagaliau pavyko.

Daugelį metų tikėta, kad prie sėkmingo Džeimstauno gyvenvietės įkūrimo svariai prisidėjo romantiška dviejų skirtingoms kultūroms atstovaujančių žmonių istorija.

Legenda tvirtina, esą susikirtus baltųjų lyderio Johno Smitho (1580–1631) ir indėnų genties vado dukters Matoakos (1596–1617) keliams, jų širdis perrėžė vietinio amūro tomahaukas.

Vėliau žaviosios indėnės tėvas bandė suskaldyti Johno galvą, bet Matoaka stojo prieš savo gimdytoją ir išgelbėjo mylimąjį.

Yra tik viena detalė, neleidžianti iki galo mėgautis šiuo "Disney" kompanijos įamžintu pasakojimu, – jam buvo dvidešimt aštuoneri, kai jie susitiko pirmą kartą, o jai – vos dešimt.

Ar pirmosios JAV valstijos įkūrėjų lyderis buvo vaikų tvirkintojas? O gal jis pažadėjo mažajai čiabuvei palaukti, kol ši taps suaugusia moterimi? Realybėje veikiausiai viskas buvo paprasčiau. Johno ir Matoakos kontaktai buvo minimalūs ir neturėjo jokios romantiškos potekstės, o papildomos jaudinančios detalės buvo sugalvotos vėliau.

Neatmetama versija, jog kai ką galėjo sukurti ir pats Johnas, tam, kad sujaudintų Europos aristokratus ir gautų materialinės paramos savo projektui.

Yra manoma, kad Matoaka buvo itin guvi ir energinga mergaitė, neretai suaugusiesiems pridarydavusi rūpesčių. Už tai indėnai jai davė Pokahontos (Pocahonta) pravardę, kuri ekspertų nuomone reiškia "gyvybingoji" arba "mažoji padūkėlė" (gal net ištvirkėlė).

Manoma, kad ji dažnai lankydavosi baltųjų gyvenvietėje ir leisdavo laiką su kolonistų vaikais (ypač vyriškos lyties). Yra išlikusių pasakojimų, jog ji vėliau padėjo atvykėliams gauti rūbų ir maisto, kai šiems grėsė 1587-ųjų ekspedicijos likimas.

1609 m. tarp Matoakos genties ir baltųjų kolonistų prasidėjo atviras karas. Mergina buvo paimta į nelaisvę, kurios metu priėmė krikštą. Gavusi naują hebrajišką vardą, ji ištekėjo už tabako prekeivio Johno Rolfe‘o (1585–1622) ir pagimdė jam sūnų.

Vėliau jie išvyko į Didžiąją Britaniją, kur Matoaka buvo demonstruojama vietinei aukštuomenei tarsi egzotiškas žvėrelis.

1617 m. ji mirė būdama vos dvidešimties, veikiausiai nuo kokios nors europietiškos ligos. Teigiama, kad bažnyčią, kurioje buvo palaidota Matoaka, nukentėjo per gaisrą, todėl dabar tiksli indėnės amžinojo poilsio vieta nėra žinoma.

Nors daugelį šios veikėjos gyvenimo detalių gaubia paslaptys, ne vienas nuobodžiaujantis JAV turčius ar politikas tvirtino turįs giminystės ryšių su žymiąja Pokahonta.