MŪSŲ ANGELAI SARGAI

Mūsų angelai sargai yra mūsų vaikai. Kaip dažnai jie padeda mums pamiršti, kad esame suaugę. Nubėgti pasišokinėjant ant vienos kojos, pamatyti debesis danguje, užuosti cukraus vatos kvapą iš tūkstančio kitų, atskirti, kuri spalva yra dangiška, o kuri – tiesiog mėlyna. Kartais – ir padedantys pamatyti pačius save iš šalies. Ypač tada, kai, patys įkišę nosis į kompiuterius, vaikams suteikiame planus "Neribotai". Neribotai naudotis internetu ir kitomis išmaniųjų įrenginių galimybėmis.

Vaikai, net ir paskutinėmis vasaros valandomis primenantys, kad tai – vis dar vasara. Kad galima ne tik įkišti koją į dar šiltą jūrą, bet ir joje išsimaudyti. Ieškoti gintarų – kaip pasakos likučių. Kaip pažado, kad gintaras yra kur kas daugiau nei paprastas akmenukas.

Vaikai, stojantys LGBT bendruomenės pusėn, perkantys vaivorykštės spalvų marškinėlius ir nepriekaištaujantys šiai bendruomenei dėl to, kad esą "gėjai ir lesbietės pavogė iš vaikų vaivorykštę". Vaikai, nebūtinai dalyvaujantys eitynėse, maršuose – galbūt juos tik stebintys. Stebintys ir "Baltic Pride" dalyvius, ir tuos, kurie viešai aktyviai gina tradicinės šeimos instituciją.

Esame linkę skirstyti Lietuvą į dvi ir daugiau. Galbūt vaikai – kaip tik ta karta, kuri šias Lietuvas suvienys?

Tai – tie patys vaikai, atbėgantys pas mokytoją rugsėjo 1-ąją ir sakantys jai komplimentus: "Mokytoja, kokia jūs gera", "Kokia jūs graži".

Vaikai, baigiantys mokyklą taip gerai, kad laisvai gali rinktis tapti bet kuo. Tačiau pasirenkantys tapti mokytojais. Vaikai, mokantys savo tėvus. Sugėdinantys juos, kai šie ima pasakoti jiems patiems labai juokingus anekdotus apie homoseksualius asmenis. Arba – nepatogiai priverčiantys pasijusti tuos, kurie nuolatos "važiuoja" ant antivakserių.

Vaikai, kurių daugelis jau nebegirdės pasakojimų apie holokaustą, trėmimus ir pokario partizanų kovas tiesiogiai iš tų įvykių dalyvių.

Esame linkę skirstyti Lietuvą į dvi ir daugiau. Galbūt vaikai – kaip tik ta karta, kuri šias Lietuvas suvienys? Ačiū jums, vaikai, už tokią viltį.