MŪSŲ NE MŪSŲ REIKALAI

Kokios bevyktų perturbacijos Lietuvos kaimynystėje – karinis konfliktas Ukrainoje, režimo ir piliečių konfrontacija Baltarusijoje, kova už žmogaus teises ir bandymai sugriauti modernųjį brežnevizmą Rusijoje, nemenka dalis mūsų bevelytų tai ignoruoti. Kiekviena tauta, girdi, nusipelnė tokios valdžios, kokią turi – tekovoja patys. Nuotaikas dar pakursto koks dėmesio išsiilgęs ekspertas, tenykščius procesus vertinantis ne kaip čia ir dabar kuriamą istoriją, bet kaip teoriją išmokusių studentų praktinį darbą: tam lyderiui stinga charizmos, toms protesto akcijoms – dalyvių, anie išvis kariauja su vėjo malūnais.

Kiekvieną kartą stebint tokias mūsų abejingumo apraiškas, atmintis perša analogiją su 1988-aisiais ir kelių paskesnių metų laikotarpiu. Tuomet apgaulingoje ramybėje skendėjusią Europą lygiai taip pat erzino moralinės paramos prašantys lietuviai. Užuot leidusi vykti ramiai sovietijos modernizacijai, ta smulkaus kalibro tauta ėmė bruzdėti tuo keldama senojo žemyno lyderių nuogąstavimus, kad Gorbis truktelės savosios perestroikos rankinį stabdį ir geležinė uždanga kartu su Berlyno siena stovės per amžius. Būtent dėl tokio konteksto moraline prasme Islandija mums tapo didesnė šalis nei Prancūzija su Vokietija podraug paėmus.

Nuotaikas dar pakursto koks dėmesio išsiilgęs ekspertas, tenykščius procesus vertinantis it teoriją išmokusių studentų praktinį darbą.

Tie, kas gimė jau laisvoje Lietuvoje, nežino, o vyresnieji, matyt, primiršo, kokiomis egzotikos tyrinėtojų akimis pas mus anuomet vyko pirmieji vakariečiai. Pykome ne tik dėl jų nuostabos, kad turime savo kalbą, dėl didesnio jų susidomėjimo sovietmečio ženklais nei mūsų tautiniu paveldu. Tačiau kol vieni viliojo mūsų protus ir gražiausias merginas, krovėsi kapitalą mokėdami mums Vakarų standartų neatitinkančias algas, kiti šelpė, gydė, davė pirmuosius kreditus nuosavam verslui, mokė būsimuosius generolus, mokslų daktarus, diplomatus ir medikus. Anuometės nuoskaudos seniai pasimiršo, o žvelgdami iš laiko perspektyvos galime tik padėkoti net ir už žiaurios konkurencijos studijas. Tik vienos pamokos, regis, neišmokome: empatijos. Kvaršinti galvą dėl svetimų ramybės drumstėjų nėra lengva, tačiau tikrai apsimoka.