MŪSŲ RUSIŠKUMAS: A. I. KUPRINO ATVEJIS

Dviejų amžių sandūroje, XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Rusijos visuomenė eilinį kartą bruzdėjo – ore sklandė permainų nuotaikos. Suprantama, kad šviesieji sluoksniai, inteligentija, laukė reikšmingų žingsnių šalies demokratizavimo link. Deja, nesulaukė – revoliucijos atnešė tik nužmogėjimą ir totalitarizmą. Carinę valdžią pakeitė komunistai, ir sambūvis tapo dar sudėtingesnis bei konfliktiškas.

Kritinio realizmo tradicijai priskiriamas to laikotarpio prozininkas Aleksandras Ivanovičius Kuprinas buvo vienas ryškiausių savojo laikmečio rusų literatūros kūrėjų. Gausus jo kūrybinis palikimas pagal minties aštrumą, tikrovės analizę ir moralines nuostatas gali drąsiai varžytis su panašiais XX a. pradžios prancūzų realizmo krypties autorių romanais, apysakomis ir apsakymais. Vis dėlto, nors meninio vaizdo kūrimo principai panašūs, prasminiai akcentai gerokai skiriasi. Lietuvių literatūroje realizmo krypčiai atstovauja Žemaitės, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir Jono Biliūno tekstai.

Trys dešimtmečiai gyvenimo nepriklausomoje valstybėje dar tik iš dalies atribojo mus nuo carinės Rusijos armijos tradicijų.

Šio komentaro pretekstas yra mintys, kilusios beskaitant A.I.Kuprino apsakymus ir ypač vieną iš jų, pavadintą "Parodymai". Jis pradedamas sujudimo kariniame pulke scena, kurios priežastis yra pavogti vieno iš kareivių batų autai. Papulkininkis Kozlovskis liepia atvesti visus karius, kurie galėtų liudyti naujoje karinėje byloje. Vienas po kito į Kozlovskio kabinetą eina kareivukai. Visi jie sako tą patį: niekas tiksliai nematė, kas paėmė tuos autus, tačiau visi liudija, kad vagis tikrai yra eilinis Baiguzinas. Netrukus paaiškėja tokios kariškos "vienybės" priežastis: mat Baiguzinas yra ne rusas, o totorių tautybės. Jo kitoniškumas pulke iškart yra suprantamas kaip kaltumo prezumpcija – bus kaltas net ir be kaltės įrodymų. Netrukus kabinete pasirodo pats Baiguzinas, kurį Kozlovskis apklausinėja visą vakarą ir dar pusę nakties.

Akivaizdu, kad kaltinamasis (arba, tiksliau būtų sakyti, iškart kaltasis) nesupranta rusų kalbos, todėl visą laiką tyli iki momento, kai Kozlovskis totorių kalba ištaria žodį "motina". Baiguzinas atkartoja tai, ką jam sako tardytojas, ir tai jau suprantama kaip prisipažinimas įvykdžius nusikaltimą. Netrukus nakties sceną apsakyme keičia rytas, kai vykdoma plakimo rykštėmis bausmė. Kaip ir būdinga rusų armijai, susidomėjimo tuo, kas vyksta prieš kareivių akis, jie nerodo jokio. Vienintelis pulko kareivių jausmas – tai piktdžiuga. Apsakymas baigiamas neeiliniu armijoje įvykiu – papulkininkis Kozlovskis apsiverkia prieš savo vadovybę. Finale visažinis pasakotojas atskleidžia, kad Baiguzinas iš tiesų pavogė tuos autus, tačiau tai padarė po kalinimo karceryje, į kurį pateko vien todėl, kad yra totorių tautybės.

Ar stipriai pasikeitė Rusijos armija per pastaruosius daugiau nei šimtą metų? Į šį klausimą atsakymą gyvai gali liudyti kone kiekvienas vyresnis penkiasdešimties dabartinės Lietuvos vyras, tarnavęs Raudonojoje armijoje. Nepakantumas bet kokiam kitoniškumui, nesąmoningas, masinis ir logiškai beveik nepaaiškinamas patyčių kultas, apklausos, kai prisipažinimai išgaunami pasitelkiant smurtą, abejingumas kito kančiai ir apskritai bet kokiai asmeninį interesą viršijančiai tikrovei, paklusnumas be jokių svarstymų ir refleksijų – šių reiškinių kilmė yra ne komunistinė ir net ne sovietinė. Tai – pačios rusų armijos tvarkos kvintesencija, susijusi su daug ankstesnių laikų papročiais, nei siekia šimtmetis atgal, skaičiuojant nuo dabar.

Ko iš rusų rašytojo, skaitydamas jo kūrybą, gali išmokti šiandienos Lietuvos skaitytojas? Pirmiausia, pagarbos kitokiam, nei esi pats.

Kadangi dabartinei Rusijai vadovauja pulkininkas Vladimiras Putinas, visi išvardyti rusiškos armijos bruožai beveik metonimiškai yra išplečiami iki visos Rusijos liaudies mastelių. Jokios kitaminčių laisvės tikėtis ten neverta, ir tai nėra vieno valdovo ar vadovo problema. Tai – tiesiog genetinis tautos kodas, perduodamas iš kartos į kartą. Tai – mentalitetas, pagal kurį žmogus priverstas kentėti ir tuo pat metu geidžia, kad aplinkiniai kentėtų dar stipriau nei jis pats. Neribota jėgos struktūrų galia sukuria tokias situacijas, kuriose panašių į A.I.Kuprino apsakymo herojų Kozlovskį pareigūnų yra tūkstančiai, tačiau niekas viešai neverkia dėl savųjų egzistencinių kančių. Apsakymas "Parodymai" – tai kraštutinis socialinio konstravimo bandymo pavyzdys. Deja, nesėkmingas, nes tai, kas rašytojui atrodė netoleruotina ir keistina, liko užpelkėję ir nepakeičiama.

Ko iš rusų rašytojo, skaitydamas jo kūrybą, gali išmokti šiandienos Lietuvos skaitytojas? Pirmiausia, pagarbos kitokiam, nei esi pats. Kitaip sakant, europietiškų vertybių, kurių atėjimo taip vylėsi anuometiniai rusų inteligentai ir intelektualai – teisingo teismo, besąlygiško nekaltumo prezumpcijos taikymo. Šiandien Lietuvoje atsisakyti gyventi pagal rusų armijos tradicijos reiškia ir tai, kad neužtenka nesimušti pakampėse ir nešaudyti vienas į kitą. Reikia dar ir gebėti būti nesmurtaujančiu prieš kitus žmones psichologiškai. To, kuris šiandien mūsų šalyje jau gal net nesupranta rusų kalbos, esminis ir pamatinis skirtumas nuo ruso kareivio yra asmens laisvė. Trys dešimtmečiai gyvenimo nepriklausomoje valstybėje dar tik iš dalies atribojo mus nuo carinės Rusijos armijos tradicijų. A.I.Kuprino savikritiškas žvilgsnis į savo tautą šiandien yra istorinis dokumentas, liudijantis tai, kaip mums reikėtų atprasti gyventi.

A.I.Kuprino aprašytas rusas mumyse šiandien vis dar gyvas, pirmiausia, kaip teisės viršenybę neigiantis, niekšingai ir abejingai tikrovę suprantantis ir ją veikiantis, tingintis būti laisvas jėgos struktūrų žmogus, kuris viešai dėl savo abejotinų sprendimų neparodys jokio graudulio ar pasigailėjimo. Vieningai abejinga, vienoda žmonių masė – tai tiesaus kelio į carinės Rusijos armijos viešiuosius papročius pradžia.