NAUJAS SMŪGIS LIETUVOS NACIONALINIAM SAUGUMUI

Jau gerokai įžengėme į ketvirtą Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį, turime daug dėl ko pasidžiaugti, turime dėl ko ir liūdėti, ne viskas yra taip, kaip turėjo būti, kaip galėjo būti. Žmonės pasigenda santarvės, pavargo nuo tyčinių skandalų ir skandaliukų.

Prieš keletą metų anapilin iškeliavęs garbaus amžiaus žemietis mūsų gyvenimą Nepriklausomybės metais palygino su A. Smetonos laikų turgumi. Beveik kiekviename jomarke ar paprastame turguje čigonai sukeldavę muštynes, visi puldavo žiūrėti, nes šie įdomiai mušdavosi, jokio kraujo praliejimo. Kol patiklūs kaimiečiai emocingai stebėdavo mūšį, čigonės su čigoniukais iškraustydavo vežimus, priglausdavo viską, kas būdavo likę neparduota ar nupirkta vežtis į namus. „Kautynėms“ pasibaigus, dažnas žiūrovas pasigesdavo ir piniginės. Skirstydavosi iš kovos lauko vieni praturtėję, kiti paskutinius litus praradę.

Šiandien skandalus kuria ne klajojantys čigonai, be kurių neįsivaizduojama tarpukario Lietuva, o mūsų pačių politikai. Tapo įprasta, kad valstybės mastu vykstančios ekonominės aferos ar pertvarkos pridengiamos įvairaus lygio skandalais. Visų skandalų ir politinių spektaklių fone praradome ketvirtadalį tautos. Bažnytkaimiuose matome vis daugiau užkaltais langais namų, kurie stūkso lyg paminklai emigravusiems tautiečiams, ir jų belaukdami tie namai vis labiau smenga į žemę. Būtų šventvagiška nepamatyti ir modernių, tviskančių pilaičių ir dvarelių.

Taigi, tuo pat metu Lietuva gražėja ir turtėja, bet žmonės emigruoja. Emigruoja, lyg būtų paskaitę mūsų Konstitucijos 13 straipsnį, kuriame teigiama, kad „Lietuvos valstybė globoja savo piliečius užsienyje“, o Pilietybės įstatymas deklaruoja dar didesnį rūpestį tautiečiais, esančiais užsienyje, teigdamas, kad „Lietuvos valstybė gina ir globoja savo piliečius už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų“.

Tai gal čia priežastis, kad tautiečiai, siekdami mūsų valstybės globos ir dėmesio, emigruoja, nes Tėvynėje paprastą pilietį valdžia „per paiką drimelį laiko“. Ne tik Seimas nuo tautos kinų siena atsitvėrė, bet ir savivaldybės duris užsirakino ir išėjo tarnauti tautai nuotoliniu būdu. Žiniasklaida sistemingai informuoja apie naujas baudų rūšis, įvedamus naujus mokesčius ir kainų kilimą. LRT sėkmingai propaguoja G. Orwello gyvulių ūkio vertybes, tuo pat metu „sukurti“ vadinamieji nepriklausomi energijos tiekėjai dalinasi milijonus, o tos energijos vartotojai bijo įsijungti elektros lemputę ar dujinę viryklę. Oficiali statistika teigia, kad kas penktas Lietuvos gyventojas skursta, tik keturios ES valstybės gyvena skurdžiau už mus.

Lietuva išgyveno karus, badus, marus, nes niekada neprarado vilties. Dalis jaunimo, nors ir žinodami, kad mūsų valstybė gina ir globoja savo piliečius už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, neprarasdami vilties, pabandė įsikurti Tėvynėje, juk ne veltui dainuojama, kad rupi duona svetima ir slogus svetimas dangus.

Įtikinėjimai, kad valstybė neturi instrumentų situacijai suvaldyti, yra politinis kliedesys. Kyla elementarus klausimas, tai kas valdo Lietuvą – skandinavų bankai, tų bankų pašerti Lietuvos klerkai ir politikai ar valstybės valdžią vykdančios institucijos?

Bankai dosniai dalino paskolas būstui su sveikam protui priimtinomis palūkanomis, įsiruseno viltis jaunimui gyventi čia, Lietuvoje. Vieni sparčiai būstus statėsi, kiti ėmė paskolas ir juos pirko, paskolas ėmė pagal savo pajamas ir išgyvenimo galimybes.

Kai į bankus atėjo daug jaunų šeimų, tada ir nugriaudėjo pražūtingas trenksmas, per trumpą laiką palūkanos išaugo tris kartus. Būsto palūkanos Lietuvoje – aukščiausios euro zonoje, valdantieji iki šiol nežengė nė vieno rimto žingsnio gelbėti bankų pavergiamus žmones.

Banke, o ypač Lietuvoje, žmogus yra beteisis. Tai gal laikas valdantiesiems pradėti ginti ir globoti Lietuvos piliečius, gyvenančius Lietuvoje, nuo užsienio kapitalo ir vietinės gyvulių ūkio mafijos?

Ukraina gina ginklu savo piliečius nuo okupantų ir pavergėjų, gina organizuodama savo žmones ir ieškodama paramos pasaulyje.

Lietuvoje besikuriantiems jauniems žmonėms iškilo rimtas pavojus netekti namų ir vėl emigruoti, valstybė privalo ginti savo piliečius tokiomis priemonėmis, kurios būtų veiksmingos, išgelbėtų pavojuje atsidūrusias šeimas ne tik nuo priešų, bet galbūt šiuo atveju ir nuo draugų.

Įtikinėjimai, kad valstybė neturi instrumentų situacijai suvaldyti, yra politinis kliedesys. Kyla elementarus klausimas, tai kas valdo Lietuvą – skandinavų bankai, tų bankų pašerti Lietuvos klerkai ir politikai ar valstybės valdžią vykdančios institucijos? O jos yra šios: Seimas, Respublikos Prezidentas ir vyriausybė, teismai.

Valstybės gynimo taryba taip pat nemato pavojaus Lietuvai, nors kyla grėsmė netekti dar vieno milijono gyventojų, juk tai grėsmė nacionaliniam saugumui.

Į šią bankų aferą patenka patriotiškiausias Lietuvos jaunimas, kuris nusprendė būti čia, Lietuvoje, tėvų žemėje. Ar visa tai nėra tų 75-eriems metams įslaptintų kagėbistų veiklos rezultatas, prisidengiant mėlyna spalva sunaikinti patriotinį Lietuvos jaunimą, išguiti jį iš Lietuvos?