A. NAVALNAS ĮKALINTAS. AR ĮVYKS RUSIJOJE REVOLIUCIJA?

Sausio 17-ąją pradėtas absurdo spektaklis, kai laineris su Aleksejumi Navalnu buvo verčiamas sukti negarbės ratus virš Maskvos, o vos nusileidęs gimtinėje politikas buvo neteisėtai sulaikytas, vakar pasiekė aukščiausios kulminacijos tašką.

Ką tik Maskvos teismas pakeitė lygtinę bausmę realia pasiųsdamas A.Navalną veik 3 metams į bendrojo režimo koloniją. Rusijos teisininkai jau spėjo šį nuosprendį pavadinti unikaliu: laisvės atėmimo bausmė asmeniui skirta už nepadarytą nusikaltimą, byloje minimas RF Baudžiamojo kodekso straipsnis dar 2014 m. RF Konstitucinio teismo pripažintas antikonstituciniu, o ir pati Rusijos valstybė, išmokėdama jam Europos Žmogaus Teisių Teismo paskirtą kompensaciją iš dalies pripažino, jog tiesa teisiamojo pusėje. Teisinės logikos šioje istorijoje nėra ir negali būti – bylos, kaip ir vakarykščio sprendimo autoriai – ne uolūs Temidės tarnai, bet Kremlius.

Kremlius nebemoka į piliečius žiūrėti kaip į rinkėjus, mokesčių mokėtojus – tik kaip į masuotę, kurios prie balsadėžių suvaidintas scenas kaip bevertes vėliau montuojant filmą galima iškirpti.

A.Navalnas įkalintas ne dėl faktinių nusikaltimų, bet dėl to,kad išdrįso išgyventi pasikėsinimą, kad išdrįso įrodyti, jog žudikus galėjo pasiųsti tik prezidentas, kad išdrįso parodyti, kas dedasi V.Putino galvoje. Tai mūsų, saugių vakariečių akimis, garsusis filmas apie Gelendžiko rūmus – iki neribotų mastų išaugusios korupcijos demaskavimas.

Eiliniams Rusijos piliečiams jis visų pirma atskleidžia, kad V.Putinas – žmogus iš jų taip nekenčiamo paskutiniojo XX a. dešimtmečio, kad jis – ne modernus lyderis, bet seniai pasibaigusios epochos žmogus, kuris, net turėdamas neribotas galimybes, yra gerokai labiau atsilikęs nuo vidutinio statistinis prakutusio euroremontus pasidariusio piliečio. Ir to V.Putinas negalėjo atleisti A.Navalnui.

Režimas galėjo rinktis tarp strategiškai saugesnio sprendimo ir, atliepdamas savo pačių deklaracija, jog V.Putiną palaiko tie 80 proc. piliečių, balsavusių už konstitucijos pataisas, o „interneto drumstėją“ – vos 2 proc., suteikti galimybę A.Navalnui registruoti partiją, dalyvauti Valstybės Dūmos rinkimuose. Paradoksas, tačiau iš dviejų blogybių režimas pasirinko didesnę ir tapo savo paties klaidų įkaitu. Akivaizdu – Kremliuje manoma, kad protestai mažiau pavojingi nei laisvėje esantis A.Navalnas, tačiau pasiųsdamas jį į koloniją jo laisvės klausimą pavertė pagrindine viešojo diskurso ir visai netrukus prasidėsiančios rinkimų kampanijos tema.

Dar daugiau – šiuo žingsniu sudarytos visos sąlygos sustiprinti A.Navalno kančios mitą, daug stipresnį ir net iš esmės kitokį nei garsiausio naujųjų laikų Rusijoje sąžinės kalinio Michailo Chodorkovskio atveju. Skirtingai nei pastarasis, A.Navalnas Rusijos žmonėms labiau artimas, nes kelia asociacijas ne su Boriso Jelcino epochos suirute, stambiuoju verslu, bet su Rusijai kultūriškai labai svarbia tikėjimo kankinyste. Ši yra ne mažiau svarbi tautinės tapatybės dalis nei didžiavyriai, kuriuos taip mėgo įvaizdinti ant arklio pusnuogis jojantis, naikintuvą pilotuojantis ar kitais būdais fizinę jėgą demonstruojantis V.Putinas.

Kas toliau? Rusijos laukia dar platesnio masto represijos, dar labiau sumažinama formali „pilkoji zona“, kurioje kol kas dar kažkaip dirba nepriklausomos žiniasklaidos likučiai? Tačiau viena buvo vykdyti represijas 1937-aisiais, kas kita – šiandien, kai informacijos laukas gyvena pagal visai kitus įstatymus, o laisvė internete yra ir politiškai aktyvią visuomenę, ir apolitiškas „Tik Tok“ žvaigždes vienijantis bendrasis vardiklis. Juolab kad ir V.Putinas, skirtingai nei Stalinas, turi tarptautinių ambicijų ir jas akivaizdžiai pademonstravo šių metų Davose. Iš galimybės būti tarp pasaulio lyderių, tegu ir labiausiai negeidžiamu pašnekovu, bei visiškos tarptautinės izoliacijos, V.Putinas akivaizdžiai rinktųsi pirmąją.

Ar sutiks Rusija gyventi sukarinto režimo sąlygomis, kokiomis režimas bando įbauginti piliečius?  Karinė operacija didmiesčiuose, kai sulaikoma daugiau nei gali priimti policijos nuovados, kai iki protokolo surašymo žmonės verčiami laukti pernakt lauke ar autobuse – tai tarsi namų smurto apraiškos. Kremlius išnaikino politinius oponentus ir nebeturi politinio sambūvio gebėjimų, nebemoka į piliečius žiūrėti kaip į rinkėjus, mokesčių mokėtojus – tik kaip į masuotę, kurios prie balsadėžių suvaidintas scenas kaip bevertes vėliau montuojant filmą galima iškirpti.

Ar sutiks Rusija gyventi tokiomis jau ne vien politinio, bet ir fizinio smurto sąlygomis? Savąjį atsakymą žmonės demonstravo, kai veržėsi sutikti A.Navalną oro uoste, kai dešimtyse miestų nuo Kaliningrado iki Novosibirsko jau du savaitgalius nebijojo išeiti į nesankcionuotas protesto eitynes, kai šiandien būriavosi prie Maskvos teismo, kai nesislėpdami po kaukėmis, nepaisydami galimų pasekmių tiesioginiame nepriklausomų televizijų eteryje kalbėjo apie galvose įvykusius virsmus. Net ir tie, kas sakėsi neskurstąs, kas buvo apolitiškas ar kam nepatiko pats A.Navalnas, kas permainingo XX a. paskutiniojo dešimtmečio sugrįžimo bijojo labiau nei naikinamų pilietinių laisvių, nebenori tylėti.

Galutiniu impulsu tapęs pasikėsinimas į A.Navalną, įstatymus paniekinantis valdžios elgesys grįžusiojo atžvilgiu, milijardus dolerių kainuojantys rūmai Gelendžike (ausyse skambant 2016 m. tuometinio premjero Dmitrijaus Medvedevo krymiečiams pasakytai frazei „Pinigų nėra, bet jūs laikykitės“), „auksiniai“ WC šepečiai – to paties nekenčiamo XX a.pabaigos stiliaus elementas, disonuojantis su XXI amžiumi. Pasiekta riba, kai tiesiog turi pasirinkti, ar esi su mušančiaisiais, ar su mušamaisiais. Žmonės įveikė baimę ne tik didmiesčiuose. Iki šiol Maskvoje, Sankt Peterburge telkęsis liberalus A.Navalno vadovaujamas judėjimas virto federaliniu antiputinišku judėjimu.

Tad kas toliau? Revoliucija? Kartosis baltarusiškas scenarijus su eitynėmis savaitgaliais? Maidanas, kurio taip bijojo V.Putinas ir kuriuo taip gąsdindavo Kremliaus propaganda?

Lyginti padėtį Rusijoje su situacija Baltarusijoje yra klaidinga. Kaip ir tikėtis, kad rytoj it 1991-ųjų rugpjūtį rusai plūstelės maskviškių Baltųjų rūmų link ar kad Julija Navalna virs rusiškąja Svetlana Tsichanouskąja. Esminis skirtumas nuo Baltarusijos – ir Rusijos opozicijos privalumas – rudenį vyksiantys Valstybės Dūmos rinkimai. Tai šansas abiem pusėms. Opozicija turi pasinaudoti per savivaldos rinkimus patikrinta „išmaniojo balsavimo“ teorija, raginant balsuoti už „Vieningos Rusijos“ konkurentus. Kremlius – pasitelkęs lengviausią būdą daryti įtaką rinkėjams, paleisdamas sunkiąją propagandos artileriją, įrodyti savo rūpestį eiliniais piliečiais.

Tačiau abiem pusėms teks įveikti papildomus sunkumus. Opozicijai – paaiškinti piliečiams, nenorintiems balsuoti už Kremliaus kandidatus, kuris iš pastarųjų oponentų yra mažiausias blogis: iki šiol tuo užsiimdavo pavydėtina charizma apdovanotas A.Navalnas. Kremliui – be tolesnės neoficialios kovos su opozicija, dar ir numatyti jos taktinius žingsnius, nerimauti dėl galbūt net A.Navalno vietoje atsirasiančio (laikinojo) lyderio. Ir, žinoma, laukti naujų filmų apie V.Putino aplinką serijų.