Intensyvaus automobilių populiarinimo laikotarpiu, taigi maždaug 2019 – 2023 m., kai Lietuvoje veikė 27 nemokamos įkrovimo stotelės, girdėjosi elektromobilinę egzaltaciją slopinančių paaiškinimų, kad elektromobilių ekologiškumas yra tik santykinis ar gal net iliuzinis, visiškai nesprendžiantis aplinkosaugos keliamų išbandymų.

Netikintys elektromobilio ekologiniu šventumu badė pirštu į žaliavoms ir energijai labai imlų jo gamybos procesą ir aiškino, kad elektromobiliai ir hibridiniai automobiliai yra patys taršiausi automobiliai visoje pramonėje. Tik jie dūmina ne iš dusliarkių, bet iš kaminų gamyklose, kuriose  gaminami. Ypač daug energetinių sąnaudų, išmetančių į atmosferą šiltnamio efektą didinantį anglies dioksidą, reikalauja elektromobilių pakrovimo baterijų gamyba. Ne kartą akcentuota ir tai, kad, vertinant elektromobilių gyvavimo ciklą (tai yra nuo pagaminimo iki utilizavimo), jie yra taršiausi aplinkosaugos požiūriu.

Be to, elektromobilių populiarumą mažina riboti nuvažiavimo atstumai, nepatogumų keliančios įkrovimo galimybės, didelė kaina, greitas automobilio nuvertėjimas. Pranešama, kad slopsta elektromobilių vajus Europoje. Savo planus keičia Vokietijos ir Italijos automobilių gamintojai – vidaus degimo variklių gamyba paliekama ilgiau, nei buvo numatyta. Tobulinant elektromobilius, atrodo, dar yra ką nuveikti.

Lietuvoje iki šiol tebekaraliauja dyzelis. Ar tai reiškia, kad elektromobiliai patyrė visišką fiasko?

Antai dyzelinu varomi automobiliai Lietuvoje sudaro beveik 68 proc. bendro automobilių parko, benzinu – beveik 24 proc., benzinu ir dujomis – beveik 6 proc., benzinu ir elektra – 5 proc., tik elektra – 1 proc.