NEI PUTINAS, NEI GEGUTĖ

Petras Aleksejevičius (1672–1725) buvo spalvinga ir charizmatiška asmenybė. Faktai liudija, kad didžiąją trumpo gyvenimo dalį šį monarchą traukė keistenybės ir naujovės, tad galima net neabejoti, kad mūsų dienomis jis būtų pametęs galvą dėl išmaniųjų telefonų, socialinių tinklų, korėjietiškos popmuzikos ir gal net palaikytų Ukrainą kare su Rusija.

Vis dėlto, šiuo metu atsižvelgiant į vėlesnę Rusijos socialinę ir politinę raidą (SSRS susikūrimą arba Vovočkos karaliavimą), galima drąsiai teigti, kad šio monarcho reformos buvo gana paviršutiniškos.

Petras siekė technologiškai atnaujinti Rusiją ir suteikti jai naują politinį kvėpavimą, tačiau jis, skirtingai nei Prancūzijos revoliucionieriai, Vokietijos naciai ar Rusijos bolševikai, nebandė radikaliai pakeisti savos visuomenės gyvensenos ir mąstysenos ar žmogaus prigimties, todėl po jo valdymo Rusija, net ir atsinaujinusi, liko tokia pati, kokia buvo iki jo ir kokia tebėra dabar.

Petras nepanaikino baudžiavos ir nesukūrė sąlygų, leidžiančių baudžiauninkams ar jų ainiams atsikratyti šio statuso. Jis taip pat neatsisakė sosto, neįvedė konstitucinės monarchijos ir nesuteikė daugiau teisių kitiems Rusijos žmonėms bei neleido jiems labiau įsitraukti į valstybės valdymą. Vietoje viso to Petras, it Senovės Egipto ar Babilono valdovas, ant baudžiauninkų kaulų sau pasistatė milžinišką monumentą – Sankt Peterburgą.

Valdovas norėjo naujo ir modernaus vakarietiško stiliaus miesto prie vandens, kuriame būtų galima vystyti prekybą, tad tūkstančiai žmonių, statant naująją sostinę, gyvendami ir dirbdami nepalankiomis sąlygomis, mirė nuo ligų, išsekimo ar nelaimių.

Net ir būdamas be galo modernus, Petras neatsisakė iš Bizantijos imperijos paveldėto valdžios modelio, valdovui suteikiančio visagalio asmens vaidmenį. Jis aktyviai kišosi į religinius stačiatikių bažnyčios reikalus ir žiauriai malšino maištus, o jo vienintelis sūnus Aleksejus Petrovičius (1690–1718) po virtinės šeimyninių kivirčų buvo apkaltintas dalyvavimu sąmoksle (jis mirė per tardymą).

Užsienio politikoje Petras taip pat tęsė tai, kas buvo pradėta dar Ivano Vasiljevičiaus (1530–1584) ir jo senelio (1440–1505) laikais. Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad Petras, skirtingai nei šiuolaikiniai Kremliaus balalaikininkai, neskleidė kliedesių apie dvasingų Rytų ir „supuvusių“ Vakarų kovą. Tuo metu Rusijos monarchas mąstė paprastai ir pragmatiškai.

„Man reikia pinigų, o jų gauti galima tik išvysčius prekybą vandeniu. Tai reiškia, kad teks įgyti papildomų ir geresnių priėjimų prie jūros, o tai pasiekti bus galima tik kariaujant su Švedija arba Osmanų imperija (arba su abiem)“, – galvojo Petras.

Iš pradžių karas su musulmonais (1686–1700) rusams sekėsi. Jiems pavyko perimti Azovo miestą iš Osmanų imperijos, tačiau vėliau (1711) turkai susigrąžino gyvenvietės kontrolę.

Karas su švedais prasidėjo ir vystėsi visiškai atvirkščiai. Iš pradžių rusams ir jų sąjungininkams nesisekė, tačiau galiausiai Petro valstybė šventė pergalę.

Viskas prasidėjo paskutinėmis XVII amžiaus dienomis, kai tarpininkaujant Johannui Reinholdui Patkului (1660–1707) Rusijos, Saksonijos ir Lenkijos-Marijos žemės (sic!) bei Danijos-Norvegijos valdovai sudarė aljansą, siekdami pasidalyti Baltijos jūros regione dominavusios Švedijos imperijos žemes.

Karo veiksmai prasidėjo pirmaisiais 1700 m. mėnesiais, danams užpuolus švedų sąjungininkus dabartinio Šlezvigo-Holšteino krašto žemėse.

Beveik tuo pat metu Saksonijos, Lenkijos ir Marijos žemės valdovo Augusto II (1670–1733) pajėgos įsiveržė į Švedijos Livoniją (dabartinių Estijos ir Latvijos valstybių teritorijos) ir apgulė Rygą, o kiek vėliau Rusijos pajėgos surengė žygį į Ingriją (regionas dabartinių Estijos ir Rusijos valstybių pasienyje) bei pradėjo Narvos miesto apsiaustį.

Sąjungininkai daug tikėjosi iš šių puolimų, tačiau jie neįvertino jaunojo Švedijos monarcho Karolio XII (1682–1718) užsispyrimo ir talentų. Tų pačių metų liepą švedų laivynas, padedamas britų ir olandų laivų, pradėjo Kopenhagos apšaudymą, o dar po kelių mėnesių (lapkričio 30 d.) Karolio pajėgos sumušė rusus prie Narvos. Petras tebekariavo, tačiau niekuo negalėjo padėti Augustui II, kurį Karolis XII dorojo it šiltą vilną. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad Augustas buvo išspirtas iš sosto, o jį pakeitė švedams palankus Stanislovas I (1677–1766), plačiuosiuose visuomenės sluoksniuose dar žinomas Leščinskio pavarde.

Susitvarkęs su Augustu, Karolis XII pradėjo kampaniją prieš rusus, įžengdamas į dabartinių Baltarusijos ir Ukrainos valstybių žemes. 1708 m. liepą švedai nugalėjo rusus netoli Holovčino kaimo (dabartinė Baltarusija), tačiau vėliau Karolio žmonės sunkiai ištvėrę atšiaurią 1708–1709 m. žiemą, kurią dar labiau apkartino Petro pradėta naudoti „išdegintos žemės“ (naikinimas visko, ką gali panaudoti priešas) taktika.

1709 m. gegužę Karolis apgulė rusų pajėgas Poltavos miestelyje prie Vorkslos upės (dabartinė Ukraina). Tų pačių metų liepos 8 d. prasidėjo legenda tapęs Karolio ir Petro pajėgų susidūrimas, kuris nors ir neužbaigė karo, tačiau nulėmė jo baigtį politinei ir karinei Rusijos naudai.

Po Poltavos pralaimėjimo Karolis XII sugebėjo pasprukti ir pasislėpti Osmanų imperijoje, tačiau jo armijos likučiai buvo paimti į nelaisvę, o jų sąjungininkams – Ivano Stepanovičiaus (1639–1709) kazokams – buvo įvykdyta mirties bausmė.

Vėliau švedų monarchas grįžo į tėvynę. 1718 m. jis garbingai žuvo mūšyje. Sakoma, kad kareivio gyvenimas Karoliui XII visada buvo mielesnis už dvaro linksmybes ir intrigas.