Nors 2012-uosius Seimas oficialiai yra paskelbęs Muziejų metais, galima lažintis, kad apie tai girdėjo nedaugelis tautiečių. Ir tikrai ne dėl savo kaltės, nes kartais susidaro įspūdis, jog patys šalies muziejai uoliai stengiasi šį faktą nuslėpti.

Žinoma, vienokių ar kitokių vardų suteikimas konkretiems metams yra deklaratyvus ir pats savaime realios vertės nesuteikiantis dalykas. Tačiau tai yra tribūna kalbėti ir apie tai, koks esi gražus, ir priminti apie savo problemas. Muziejai šia tribūna bent kol kas naudojasi vangiai.

Nesunku įsivaizduoti, ką apie muziejus mano šiuolaikinis jaunuolis: tai nuobodi vieta pilkomis sienomis, pilna senų apdulkėjusių daiktų. Ką daro muziejai, kad tokią nuomonę pakeistų? Išskyrus pavienius atvejus – visiškai nieko.

Muziejininkai skundžiasi, kad viešiesiems ryšiams, įvaizdžio formavimo kampanijoms reikia lėšų, o jų nėra. Iš dalies galima sutikti, nes pinigai iš gausybės rago išties nebyra. Tačiau tai – tik pusė tiesos. Nes yra daugybė priemonių, kurios galėtų šioje srityje padėti, o vieninteliai reikalingi ištekliai būtų tik šiek tiek įdėto darbo. Tik muziejų vadovai apie tai nežino arba nenori žinoti.

Kartais atrodo, kad tarp praeitį menančių eksponatų užsidarę muziejininkai ir patys pradeda gyventi praeityje. Informacinės technologijos jiems kelia pavojaus jausmą, kad štai ims kompiuteris ir nuplėš muziejui nekaltybę. Bet gyvenimas už muziejų sienų teka sava vaga, atneša daugybę pokyčių, ir apsimesti, kad taip nėra, – neįmanoma.

Pavyzdžiui, kiek Lietuvos muziejų ar galerijų galima rasti bendrovės "Google" projekte "Google Art Project", kuriame virtualiai galima apžiūrėti tūkstančius meno kūrinių? Atsakymas – lygiai nulį. Galbūt mes per prasti, kad ten patektume? Na, to nežinome, nes nė vienas muziejus ar galerija net nepabandė.

Tikriausiai nieko stebėtino, nes daugiausia, ko gali tikėtis daugelio muziejų interneto svetainėse, yra pora mikroskopinių nuotraukų ir darbo laikas. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje to nepakanka.

Tiesa, viena vakarykštė žinia lyg ir suteikia pagrindo tikėtis, kad situacija gali keistis. Kultūros ministras Arūnas Gelūnas trylikai muziejų paskirstė 0,5 mln. litų, kurie turėtų būti skirti ekspozicijoms atnaujinti ir populiarinti.

Daugiausia – 70 tūkst. litų – gaus Lietuvos liaudies buities muziejus. Po 60 tūkst. litų skirta Lietuvos jūrų muziejui, Lietuvos švietimo istorijos muziejui ir Panevėžio kraštotyros muziejui, 50 tūkst. litų – viešajai įstaigai "Sakralus menas". Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus gavo 20 tūkst. litų, viešoji įstaiga Europos parkas – 35 tūkst. litų, Lietuvos dailės muziejus – 52 tūkst. litų. Finansinės paramos savo ekspozicijoms populiarinti taip pat gaus Lietuvos energetikos muziejus, Jurbarko krašto muziejus, Valdovų rūmai, Žaislų muziejus, Šilutės muziejus.

Paramą gavusių muziejų tikslai gražūs – vieni ketina kurti virtualias ekspozicijas, kiti – specialias programėles išmaniesiems prietaisams, treti "moksleiviams interaktyviai pristatys laikrodžius, gintarą ir baldus".

Tik abejonės vis tiek kirba. Nes daugelį šių vizijų turės įgyvendinti žmonės, kurie panašiems projektams turėjo marias laiko, bet nieko nedarė. Nesinori badyti pirštais į konkrečius asmenis, bet kai kurie jų savo įstaigoms vadovauja gerokai ilgiau nei dešimtmetį, ir žodis, geriausiai apibūdinantis šį laikotarpį, yra "stagnacija".

Tad galbūt rotacijos principą reikėtų taikyti ne tik teisėsaugos institucijose. Nes išmaniąsias programas bus galima imti kurti, kai bus pakeisti neišmanūs muziejų vadovai.