Kremliaus beprotystės privertė suomius, įkandin jų – ir švedus permąstyti savas saugumo koncepcijas. Likti įsikibus neutralumo ar ieškoti sąjungininkų – šis klausimas, atrodytų, negali aplenkti ir Austrijos. 

Juolab kai ES, kuriai ji priklauso, vis labiau ryškėja gynybos poreikio dimensija. Tačiau kol kas Alpių šalis maitinasi iliuzijomis: diskusijos apie bent teorinę galimybę NATO prieangin įkelti nors vieną koją gęsta vos įsiplieskusios, o politikai daužosi krūtinėn ir šaukia, kad Austrija buvo, yra ir bus neutrali.

Austrams neutralumas reiškia ką kita nei mums, skubėjusiems kaimyninių imperijų spardytą savo valstybę pakišti po visais įmanomais Vakarų organizacijų skėčiais. Neutralumas, sako patys austrai, yra užkoduotas jų genuose.

Politologai neutralumą vadina Austrijos tapatybės bruožu, kuris po nacionalsocializmo laikotarpio, Antrojo pasaulinio karo baisumų padėjo tautai iš naujo save identifikuoti ir sukurti naują šalies įvaizdį. Girdi, kam kažką keisti, jei neutralumo statusas Austrijai netrukdo palaikyti sankcijų, dalyvauti tarptautinėse taikos palaikymo misijose, tapti tarptautinių derybų arena.

Tam, kad kartais – pridurtume prisiminę legendinį Karin Kneissl tūptelėjimą priešais Vladimirą Putiną ir karjerą Kremliaus bendrovėse – neutralumu bandoma prisidengti merkantilinį šališkumą. Ir ne, jis nepadeda, bandant žmogėdrą paversti vegetaru ir sustabdyti.

Pačios Austrijos gynybos ekspertai neseniai šiurpo įvertinę: modernios žvalgybos įrangos, priešlėktuvinės gynybos stokojanti, logistikos, paramedicinos įgūdžių stokojanti kariuomenė krizės atveju taptų ne visuomenės gynėja, bet našta. Jie neutralumą vadina iliuzija, nes ne šis atgyvenęs statusas, bet NATO šalių kaimynystė ir gynybai palankus landšaftas apsaugotų Austriją agresijos atveju.

Ir toliau, likdama įsikibusi savojo mito, Austrija, žinoma, menkai kuo rizikuoja. Jei tik, žinoma, nesvarbu, kad, kuriant Europos saugumo struktūrą, neutraliesiems tektų pasyvaus stebėtojo vaidmuo.