OPIUMAS. METAMORFOZĖS

Viešojoje erdvėje įtakos sąvoka dažniausiai suvokiama ir interpretuojama gana klaidingai. Pasisakymai ir diskusijos liudija, kad šis terminas neretai yra priimamas, kaip žodžių "populiariausias" arba "mėgstamiausias" sinonimas. Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad toks požiūris nėra teisingas.

Žmogus gali būti labai garsus ir vertinamas, tačiau tuo pat metu jo įtaka gali būti paviršutiniška, neperžengianti viešųjų ryšių ribos. Kitas asmuo gali būti menkai žinomas arba nemėgstamas plačiųjų masių, tačiau be galo įtakingas.

Karlo Heinricho Marxo (1818–1883) ideologiją galima laikyti pačia didžiausia kvailyste, kokią tik kada buvo sugalvojęs žmogaus protas, tačiau niekas negali paneigti fakto, kad ji per beveik pusantro šimto metų vienaip ar kitaip paveikė milijonų žmonių gyvenimus visame pasaulyje.

Panašiai yra ir kalbant apie įvairius politinius bei socialinius procesus. Žmonijos atmintis geriausiai išsaugojo pačias ryškiausias, žymiausias, didingiausias arba šiurpiausias savo praeities akimirkas, tačiau kai kurie svarbiausi, ilgalaikių pasekmių turėję procesai, neretai įvykdavo tyliai (daugelį metų jie nesulaukė deramo dėmesio ar įvertinimo).

Didžiosios Britanijos "Rytų Indijos bendrovė" (East India Company) buvo privati, valstybės remiama įstaiga, prekiavusi bemaž viskuo, ką tik galima parduoti. Ji taip pat turėjo savo privačią kariuomenę, kurią dažniausiai sudarydavo už atlygį kovojantys egzotiškų kraštų gyventojai, vadovaujami britų karininkų.

Žmogus gali būti labai garsus ir vertinamas, tačiau tuo pat metu jo įtaka gali būti paviršutiniška, neperžengianti viešųjų ryšių ribos. Kitas asmuo gali būti menkai žinomas arba nemėgstamas plačiųjų masių, tačiau be galo įtakingas.

1757 m. birželio 23 d. Plasio vietovėje (Bengalija, Šiaurės Rytų Indija) šios kompanijos samdiniai susigrūmė su Bengalijos nabobo (monarcho) Mirzos Muhammado Siraj-ud-Daulah (1733–1757) pajėgomis.

Nors nabobo kariauna buvo kelis kartus didesnė už "Rytų Indijos bendrovės" pajėgas, britams ir jų vadui Robertui Clive‘ui (1725–1774) pavyko palenkti į savo pusę vieną nobobo vadų – Sayyidą Mir Ja‘far‘ Ali Khaną Bahadurą (1691–1765).

Tai buvo labai juokingos ir vangios kautynės, prasidėjusios artilerijos susišaudymu (nabobui talkino prancūzai artileristai). Papirktojo indo vadovaujami žmonės nerodė iniciatyvos, o menkutė nabobo kavalerijos ataka buvo atremta.

Vėliau prapliupo nabobo artilerijai nemenkų nuostolių pridariusi liūtis, kurios padarinių britams pavyko išvengti.

Galiausiai "Rytų Indijos bendrovės" samdiniams puolant indų stovyklą, paaiškėjo, kad nabobas jau spėjo pasprukti. Didybės ir epiškumo šiose kautynėse buvo nepalyginti mažiau nei po 58 metų vykusiame Vaterlo, tačiau Plasio grumtynių padariniai buvo ne ką menkesni (gal net didesni) už paskutinį Prancūzijos imperatoriaus (1769–1821) ir jo varžovų susidūrimą.

1764 m. spalio 22 d. ir 23 d. Buksare (Biharo valstija) įvyko dar vienos panašios grumtynės. 1765 m. rugpjūčio 16 d. silpstančios Mogolų imperijos (1526–1858) šiaurės Indijoje ir "Rytų Indijos bendrovės" atstovai sudarė vadinamąją Alahabado sutartį, kuria kompanijai buvo suteiktos teisės imperatoriaus vardu Bengalijos, Biharo ir Orisos žemėse rinkti mokesčius.

Nors Plasio ir Buksaro mūšiai labiausiai paveikė Indiją ir jos žmones (po jų Bengalija ir Biharas tapo britų bazėmis, iš kurių jie galėjo toliau skverbtis į regioną), netiesioginę šių kautynių įtaką pajuto ir kita Pietryčių Azijos valstybė – Kinija.

Kinijos prekės (šilkas, arbata ir porcelianas) Europoje buvo gana paklausios, tačiau kinai europiečių produkcija menkai tesidomėjo, tad už kiniškas prekes europiečiams dažniausiai tekdavo mokėti sidabru.