PALANGA EINA KAUNO PAVYZDŽIU. KAS NUTIKO, VILNIAU?

Netolimoje praeityje buvo tokia istorija, kai vyko nemažas susipriešinimas dėl Vyčio skulptūros Lukiškių aikštėje. Kilo ginčas, kurio metu visuomenė susiskirstė į dvi puses: Vytis arba kalvelė. Deja, ilgai puoselėtai idėjai – Vyčiui – Lietuvos sostinėje Vilniuje vietos neatsirado, buvo pasirinkta kalvelė. Taip, vieni laimėjo, kiti, deja... Vyresnioji karta su jaunimu ilgai diskutavo, ginčijosi taip, kad jausmas, stebint diskusijas, buvo lyg užvalgius aštraus meksikietiško padažo. Bet viskas, sprendimas priimtas, Vyčio Lukiškių aikštėje nebus, o kalvelė palauks arba jos niekada nebus.

Kol vienos valdančiosios partijos valdomas Vilnius dėliojo domino, visokiais būdais stengiantis išvengti konflikto visuomenėje, tašką galiausiai padėjo Kaunas. Laikinoji sostinė, rodos, vadovavosi principu – jei jiems nereikia istorijos, mes ją prisiminsime, nes mums ji svarbi. Kaip tarė, taip padarė. Iki dabar ne tik lietuviai, bet ir turistai įsiamžina fotografijose prie Vyčio skulptūros, kuri tapo populiaria lankytina vieta prie Kauno pilies.

Kompetentinga komisija vertina darbus, geriausi autorių darbai laimi, bet biurokratai sako: ne ne ne, laimėjo ne tas.

Na, įvyko, tai įvyko, bet istorija tuo nesibaigia. Kaip sakoma, Vilniaus savivaldybė, pati nenujausdama, sukūrė antrą paminklų praradimo filmo dalį. Prieš metus ar daugiau buvo paskelbtas paminklo Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai konkursui. Jis įvyko, paaiškėjo laimėtojas, tačiau, daugumos netikėtumui, Vilniaus savivaldybei netiko skulptūros idėja. O čia tai bent. Kompetentinga komisija vertina darbus, geriausi autorių darbai laimi, bet biurokratai sako: ne ne ne, laimėjo ne tas. Ir dar priduria, kad Lietuvos skulptoriai neturi vizijos kurti skulptūrų dabartiniu laikmečiu. Sakyčiau, šiek tiek įžūloka taip kalbėti žinant, kiek daug skulptorių yra vertinami ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Nepaisant to, tokiais pareiškimais yra įžeidžiami ne tik autoriai, bet ir kompetentinga komisija, kurią, švelniai tariant, savivaldybės biurokratai nurašo. Na, bet nuomonė yra nuomonė.

Gerai, antroji filmo dalis. Situacija tokia: A.Smetonos skulptūra Vilniaus biurokratams netinka, todėl visokiais būdais stengiasi kažką daryti, tempti gumą ar kažkaip improvizuoti, skelbti naują konkursą. Tiesa, šis klausimas ne per seniausiai buvo atsidūręs ir Seimo Kultūros komitete. Išgirdome daug savotiškų Vilniaus savivaldybės architekto vertinimų apie Lietuvos skulptorius. Bet vis dėlto, kol savivaldybė taip keistai sukinėjo viražus dėl A.Smetonos skulptūros, kol visaip bandė teisinti savo veiksmus, imdama pavyzdį iš Kauno, prabilo Palanga, kurioje A.Smetonos skulptūros idėja jau skinasi kelią. Aha, kol Vilnius trepsi vietoje, laikas pasiimti tai, ko jiems nereikia, – istorijos ir teisėtai laimėtos skulptūros. Ir štai Palanga jau skelbia: mes norime pagerbti A.Smetonos indėlį į Palangą. Kaip žinome, A.Smetona prisidėjo, kad Palanga būtų grąžinta Lietuvai.

Sveikinu Kauną ir Palangą dėl požiūrio į istoriją sutaupant lėšų ir su išmone. Na, Vilniau, o tavęs tegaliu paklausti: kas nutiko?