PARADUI – VALSTYBINĮ STATUSĄ

Nespėjai kaip reikiant pasidairyti į nežinia kur riedantį gyvenimą, o čia, žiūrėk, ir vėl gegužės 1-oji. Šventė, taip sakant. Kokio grybo ją švenčia, nedaug kas begali pasakyti, bet kai kurie vis dar prisimena tuos paradus "Valio, draugai!" Tai transparantais nešinų murzinų proletarų, kuriuos taip patologiškai mylėjo Vladimiras Iljičius, fiesta.

Nelabai daug pas mus šalyje to proletariato, tačiau tądien vis tiek visi turi nedirbti, tarsi būtume raudonskruosčiai bolševikai. Žodžiu, nors ir su pačiu velniu, kad tik atsirastų proga patrūnyti ant "sofkės".

Tingėjimo kultūra pas mus turi savą ideologiją ir savas tradicijas, kaip kokios Kūčios ar Velykos. Kai kvailumas valdo valstybę, kiekvieną mėnesį ima žvygauti po šventę, išskyrus tik rugsėjį ir spalį. Malonus noras nedirbti nustelbia ir tą totalinę netvarką, kuri kasdien bado akis, ir skurdą, kurį tiražuoja į šalpą orientuota politika.

Kas pasakys, kodėl reikia nedirbti Tarptautinę darbo dieną? Kokių smegenų kanalizacijose čia galima surasti logikos? O kodėl nedirbama per Jonines, kurias tingėjimo diena pavertė iš aludarių daug pinigų gavę vienos komercinės TV rinkodaros asai?

Oponentai sakys: bet tai juk proga, pagaliau šventė, žmonėms gi reikia pramogų, gėrio ir grožio.

Taip, nuo antikos laikų reikia, tik, vadovaujantis tokiais motyvais, ir gėjų parado dieną reikėtų paskelbti valstybine švente. Ir proga, ir fiesta, ir pagaliau pramoga. Visiems. Net ir P.Gražuliui. Netgi nepritariantieji jausenoms, sirpstančioms sėdmenų pagrindu, eina pademonstruoti savo argumentų.

Kodėl gi visi tad turėtų tądien dirbti? Tegul rodo ne tik genitalijas, kaip pastebėjo socialdemokratė L.Petraitienė, bet ir minties jėgą. Gal pritaps tauta prie tų importinių plaukuotų kojų vertybių.