PAREIGA ŽINOTI

Rinkimai yra pats geriausias žmonijos išradimas ne tik pirmojo, bet ir antrojo, kaip Lietuva, pasaulio šalims. Aišku, šalutinis poveikis yra. Visada išrenka ne tuos, net jei nėjome balsuoti. Beveik visada išrenka ne tuos, už kuriuos balsavome. Jei kartais išrenka tuos, už kuriuos balsavome, visada paaiškėja, kad visai ne už jų idėjas balsavome.

Nepaisant šalutinių poveikių, rinkimai yra visuomenės sveikatos šaltinis. Kada, jei ne prieš balsavimą sužinosi, kokie tie mūsų pretendentai po gražiais drabužiais? Iš kur sužinosi, ką slepia ne tik širdyje, bet ir piniginėje bei kišenėse? Ir kodėl slepia.

Vieši tampa slapčiausi faktai, žinomi tik Rusijos, JAV institucijoms ir mūsų žvalgybos tarnyboms. Tik kodėl visada dozuotai? Tokie dokumentai tradiciškai atsitiktinai randami traukinio vagone po čiužiniu, ant suoliuko parke arba pašto dėžutėje. Versijos vaikiškos, tačiau jomis priversti patikėti visiškai suaugę žmonės.

Nepaisant šalutinių poveikių, rinkimai yra visuomenės sveikatos šaltinis. Kada, jei ne prieš balsavimą sužinosi, kokie tie mūsų pretendentai po gražiais drabužiais?

Keista, visokios VšĮ, kaip "Baltosios pirštinės", akylai stebi, kad į rinkimų urną kokia bobutė neįmestų savo dieduko balsavimo lapo, o šis – atvirkščiai. Pamato kažkokius smulkius labai smulkaus kandidato pažeidimus. Šapą akyje. Dramblį visada sunkiau pamatyti. Kai daug jų, pamatyti nebeįmanoma. O priešrinkiminiai drambliai ant pirštų galų pasileidžia nuaidėjus startui, dar likus marioms laiko iki balsavimo apylinkių atidarymo.

Visuomenė turi teisę žinoti. Bet kažkodėl teisė žinoti tampa pareiga žinoti. Teisė žinoti turėtų galioti kasdien, bet įsigalioja tik prieš rinkimus. Piliečiams norint tą teisę išsaugoti, reikėtų pareikalauti, kad rinkimai vyktų dažniau: į Seimą ir savivaldybes – kasmet, į prezidentūrą ir merijas – kas antrus (į Europos Parlamentą – kas 20, nes nuo šių mūsų deputatų niekas nepriklauso, tad rinkimų batalijoms neverta eikvoti nei laiko, nei pinigų). Kiekvienas kandidatas būtų išnarstytas po kaulelį, po smulkiausią ašaką, kad žmonės ne tik žinotų, bet ir pačiupinėti galėtų. Kad nepaspringtų.