PATĖVIS TURI MIRTI

Johanna Maria Magdalena (1901–1945) gimė 1901 m. lapkričio 11 d. Jos motina Auguste Behrend (1879–1952) buvo netekėjusi kambarinė. Po Magdos gimimo ji susituokė su Oskaru Ritscheliu (1870–1941). Santuoka greitai iširo. 1908 m. Auguste ištekėjo už turtingo pirklio Richardo Friedländerio (1881–1939).

Richardas įsivaikino Magdą ir suteikė jai savo pavardę. Ši santuoka taip pat greitai subyrėjo, tačiau jai iširus Magda jau buvo gana didelė, kad galėtų žengti savarankiško gyvenimo keliu. Po kelerių metų Magda užmezgė santykius su savo draugės Lisos broliu Haimu Arlosoroffu (1899–1933).

Haimas buvo socialistas ir aršus sionizmo šalininkas. Vėliau jis išvyko į britų globojamą Palestiną, kur sėkmingai žengė politiko keliu, tačiau 1933 m. birželio 16 d. Tel Avivo paplūdimyje vaikštinėjusį Haimą kažkas nužudė.

1920 m. viešajame transporte Magda susipažino su į tėvus jai tinkančiu verslininku Güntheriu Quandtu (1881–1954). 1921 m. pora susituokė. Santuoka nebuvo itin sėkminga, vis dėlto Magda pagimdė sūnų Haraldą (1921–1967), kuris vos sulaukęs pilnametystės įstojo „Luftwaffe“ pajėgas. 1929 m. Magda ir Güntheris išsiskyrė.

1930-ieji buvo lemtingi Magdai. Ji susipažino su nacionalsocializmo idėjomis. Nacių partijos renginyje Magdai didelį įspūdį paliko vienas pranešėjų – Paulis Josephas Goebbelsas (1897–1945). Ji greitai įstojo į partiją, tapo savanore, o 1931 m. gruodžio 19 d. Magda ir būsimasis Trečiojo reicho propagandos ministras įteisino savo santykius.

Ši santuoka taip pat nepriminė pasakos. Magda ir Josephas ne kartą buvo neištikimi vienas kitam, tačiau visas poros krizes išspręsdavo Adolfas Hitleris (1889–1945). Goebbelsų šeimoje Vokietijos fiureris atlikdavo senelio, krikštatėvio, tetos ir dėdės vaidmenis. Nacių partijos lyderis Magdai buvo kone gyvas dievas. Ji buvo viena nedaugelio moterų, kurias drąsiai galima vadinti A.Hitlerio bičiule. Kai kas netgi įvardija Magdą pirmąja Trečiojo reicho ponia. Manoma, kad, siekdami išreikšti meilę fiureriui, Goebbelsai visas savo atžalas pavadino vardais, prasidedančiais lotyniška raide H.

1938 m. birželį Magdos patėvis R.Friedländeris pateko į Buchenvaldo lagerį. Jis mirė 1939 m. vasario 18 d.

Koncentracijos ir masinio naikinimo stovyklos turėjo ne tik „išvalyti“ arijų rasę užteršusius „prastus“ genus, bet ir patenkinti kariaujančios Vokietijos poreikius. Į šias mirties institucijas patekę žydai, karo belaisviai sovietai, čigonai, lenkai, disidentai ir pasipriešinimo judėjimų dalyviai mirdavo nuo sunkių nepakeliamo darbo sąlygų, prasto maitinimo, ligų, neretai juos pražudydavo žvėriškas prižiūrėtojų elgesys.

Nemažai į koncentracijos stovyklas pasiųstų žmonių žūdavo dar gyvulių vagonuose, nepasiekę kelionės tikslo. Fiziniam darbui netinkantys asmenys (seneliai, vaikai ir kt.) dažniausiai būdavo siunčiami į dujų kameras. Jų kūnai būdavo sudeginami krematoriumuose.

Už palaikų deginimą koncentracijos stovyklose atsakingus asmenis vadindavo Specialiąja komanda (Sonderkommando).

Šie daliniai būdavo sudaromi iš įkalintų vyrų, daugiausia žydų. Specialiosios komandos gyveno atskirtos nuo kitų kalinių. Už palaikų surinkimą ir deginimą jų nariams neretai būdavo suteikiamos tam tikros privilegijos, tad karą pergyvenę specialiųjų komandų darbuotojai dažnai neišvengdavo pagiežingo savo tautiečių žodžio ar žvilgsnio.

Vėlesni tyrimai parodė, kad specialiųjų komandų nariai buvo lygiai tokios pat aukos kaip ir kiti į koncentracijos stovyklas patekę žmonės. Lavonų krūvose jie neretai atrasdavo savo artimųjų kūnus, o pačias komandas stovyklų administracija reguliariai atnaujindavo. Vienas pirmųjų darbų, tekdavusių naujiesiems specialiosios komandos nariams, – atsikratyti savo pirmtakų palaikais.

Krematoriumai ir dujų kameros nebuvo vienintelis siaubas, koncentracijos stovyklose laukęs savo aukų. Antisemitinė Trečiojo reicho politika suteikė galimybę kai kuriems ekscentriškiems „mokslininkams“ atlikti bandymus su gyvais žmonėmis. Žymiausias jų – Mirties angelu (Todesengel) pramintas Josefas Mengele (1911–1979). Šį medicinos atstovą itin domino identiški dvyniai, skirtingų spalvų akis turintys individai, nykštukai ir kiti neįprasti gamtos pokštai.

Teigiama, kad atlikdamas bandymus su beveik pusantro tūkstančio žmonių Josefas tikėjosi įrodyti, jog genetinis paveldimumas turi didesnę įtaką asmenybės formavimuisi nei individą supanti aplinka. Jis taip pat troško atrasti naujus arijų rasės reprodukcijos didinimo būdus.

Siekdamas užslopinti eksperimento dalyvių budrumą, Josefas naudojo vaikų tvirkintojų ir sovietų agentų verbuotojų mėgstamą taktiką. Jis dėmesingai ir maloniai elgdavosi su vaikais, stengdavosi, kad šie jam pajustų prielankumą. Išgyvenusieji J.Mengelės eksperimentus pasakojo, kad jis susiuvęs du čigonų vaikus (šie mirę nuo gangrenos), chemikalais bandęs pakeisti akių spalvą ir eksperimento dalyviams atlikdavęs vivisekciją (gyvų organizmų skrodimą).

J.Mengelės veikla nesulaukė teisingumo instancijų įvertinimo. 1945 m. sausį Mirties angelą perkėlė iš Aušvico į kitą koncentracijos stovyklą. Po karo jis slapstėsi keliose Pietų Amerikos valstybėse. 1979 m. vasario 7 d. J.Mengelė nuskendo Brazilijoje, San Paulo valstijos pakrantės vandenyse, viešėdamas pas savo draugus.

Po aistringo šunų mylėtojo ir vegetaro A.Hitlerio savižudybės formali valdžia Trečiojo reicho griuvėsiuose atiteko P.J.Goebbelsui, vienam gudriausių ir ciniškiausių nacių partijos oportunistų.

Anginos kamuojama Magda ir jos vyras nusprendė, kad geriau prisijungti prie fiurerio nei kęsti pažeminimą ir stebėti nacionalsocializmo pagrindu kurtos valstybės žlugimą. Iš pradžių Josephas ir Magda sugirdė nuodų visiems savo vaikams, o vėliau nusižudė patys.

2016 m. tyrinėtojas Oliveris Hilmesas (1971) paskelbė Berlyno archyvuose atradęs R.Friedländeriui priskiriamą kortelę. Remiantis ja, buvo iškelta prielaida, kad šis Buchenvalde miręs žydų tautybės žmogus galėjo būti Magdai ne tik patėvis, bet ir biologinis tėvas.