PAVOGTAS KOKTEILIO RECEPTAS

Kas galėjo pagalvoti, jog Trečiajam reichui ir Sovietų Sąjungai taikiai užpuolus ir draugiškai pasidalijus fašistinę (anot "Pravdos") Lenkiją, visoje Europoje sudundėję kovos būgnai staiga nutils?

Tiesa, Didžioji Britanija ir Prancūzija jau buvo oficialiai paskelbusios nacistiniam režimui karą, tačiau tuo viskas ir baigėsi.

Prasidėjo vangumo sklidinas periodas, trukęs iki pat 1940-ųjų pavasario. Politikai diskutavo, karvedžiai planavo, eiliniai kariai ir civiliai nerimavo, visi kažko laukė ir tik tolimoje Suomijoje besiganantys šiaurės elniai veikiausiai nujautė, kuo visa ši tyla ir laukimas baigsis.

Ruošdamiesi naujam konfliktui su Vokietija, Prancūzijos didžiūnai turbūt tikėjosi 1914–1918 m. stiliaus karo, mat didelės jų viltys buvo sudėtos į daugelį kilometrų besitęsiančią įtvirtinimų raizgalynę, pakrikštytą Prancūzijos gynybos ministro Andre Maginot (1877–1932) linijos vardu, tačiau neretai pasigirsdavo ir kitokių nuomonių.

Antai, tuomet jaunas ir daug žadantis, politiko gyslelių pertekęs tankų korpuso karininkas Charlesas Andre Josephas Marie de Gaulle‘is (1890–1970) tvirtino, jog negalima delsti nė minutės – būtina pulti pirmiems, išnaudojant šarvuotosios technikos potencialą. Panašios nuomonės laikėsi ir britų politikas Winstonas Leonardas Spenceris Churchillis (1874–1965), kurio įtaka vis labiau augo, tačiau į šių dviejų asmenybių postringavimus tuo metu nebuvo atsižvelgta.

Suomijos politikai ir karvedžiai taip pat dėjo nemenkas viltis į savuosius įtvirtinimus, pramintus Mannerheimo linija, mat artėjančios apokalipsės ir pasiruošimo karui nuotaika šioje Baltijos jūros regiono valstybėje tvyrojo jau daugelį metų. Skirtingai nei prancūzų įtvirtinimai, Mannerheimo linija buvo paprastesnė, tačiau tuo pat metu ir pažangesnė, orientuota ne į 1914–1918 m. stiliaus tranšėjų kovą, o labiau skirta greitam partizaniniam karui: netikėtai puolantiems ir atsitraukiantiems kariams.

1939-ųjų spalį sovietai pakvietė Suomijos atstovus į derybas, kurių metu buvo pasiūlytas sandėris. Komunistų valdžia reikalavo, kad Suomija Karelijos sąsmaukoje savo valstybės sieną perkeltų bene 30 km į vakarus, išardytų įtvirtinimus, taip pat atiduotų kelias salas Baltijos jūroje kartu su Rybačio pusiasaliu Arktyje bei 30 metų išnuomotų Hanko uostą, kuriame leistų SSRS įkurti savo karinę bazę. Už tai sovietai buvo pasiryžę atiduoti jokios strateginės ir ekonominės vertės neturinčių Karelijos žemių.

Pasiūlymas suskaldė Suomijos valdžią, tačiau galų gale buvo nuspręsta pasakyti "ne". 1939 m. lapkričio pabaigoje pasaulyje pasklido netikėta žinia, jog kažkas 26 d. apšaudė Mainilos gyvenvietę, esančią Suomijos ir SSRS pasienyje. Žuvo civilių gyventojų ir pasieniečių.

Sovietų Sąjungos vadovybė pirštu bedė į Suomiją ir pradėjo reikalauti atsiprašymo bei pajėgų atitraukimo iš Karelijos. Suomijos valdžia savo kaltę neigė. Šiandien jau yra žinoma, kad šį incidentą veikiausiai sugalvojo ir įgyvendino pačių sovietų slaptosios policijos NKVD agentai tam, kad jų valdžia turėtų oficialų pretekstą įsiveržti į Suomiją.

1939 m. lapkričio 30 d. 21 sovietų pajėgų divizija (iš viso 450 tūkst. vyrų) beveik vienu metu skirtingose vietose pradėjo plataus masto puolimą. Praėjus kelioms valandoms nuo operacijos pradžios, sovietų lėktuvai pirmą kartą miesto istorijoje bombardavo Suomijos sostinę Helsinkį.

Gruodžio 1 d. sovietai jau buvo sudarę marionetinę Suomijos komunistų vyriausybę, vadovaujamą poeto Otto Wilhelmo Kuusineno (1881–1964), kuris veikiausiai turėjo perimti valstybės valdymą operacijos sėkmės atveju.

Kas galėjo pagalvoti, kad sovietų puolimas Suomijoje nepasiseks? Juk Raudonoji armija – bene didžiausia pasaulyje (šimtai tūkstančių pasiruošusių puolimui, milijonai, kuriuos bet kada galima pašaukti į kovą), aprūpinta galingais pabūklais, lėktuvais ir tankais, o ir kovojanti už kilnų tikslą (lygybę, darną bei taiką). Tuo pat metu vargana ir smulki "fašistinė" Suomija tegalėjo surinkti vos 180 tūkst. vyrų, jų turėtas šarvuočių ir aviacijos skaičius, palyginti su SSRS, buvo tiesiog juokingas, o ir paprastų ginklų ne visiems užteko.

Ir besituštinančiam šiaurės elniui tapo aišku, kad su sovietais kovodama 1914–1918 m. stiliaus karą, Suomija bus paprasčiausiai sutraiškyta, tačiau karai dažniausiai laimimi ne sąžiningumu, o klasta. Stoję ant slidžių, pasipuošę balta maskuojamąja apranga bei puikiai pažinodami vietinį kraštą, Suomijos žmonės sugebėjo paversti pergalingą raudonųjų žygį tikru košmaru.

Jie greitai puldavo (dažniausiai naktį), traukdavosi arba, leidę priešui įsiskverbti į savo teritoriją, išskaidydavo jo gretas į atskiras grupeles, kurias po vieną sunaikindavo. Tradicinis suomių peilis, vadinamasis "puukko", ligi tol naudotas visose gyvenimo srityse, tapo nepakeičiamu pagalbininku artimoje kovoje su priešu.

Siekiant utilizuoti tankus, buvo sugalvotas paprastas bet itin pavojingas ginklas – degaus skysčio pripildytas butelis. Padegta ir mesta ant tanko degalų bako bei susimaišiusi su transporto priemonės išmetamosiomis dujomis, ši primityvi bomba pasmerkdavo šarvuotos mašinos įgulą siaubingai mirčiai be jokių šansų išsigelbėti. Vėliau naciams išdavus savo "meilužius" sovietus, komunistai patys pradėjo gaminti šiuos butelius-bombas. Jie ne tik pasisavino suomių kūrinio autorystę, bet ir praminė jį Molotovo kokteiliu.

Prie visų to karo sovietų kančių ir negandų prisidėjo ir itin šalta 1939–1940 m. žiema, mat raudoniesiems trūko maisto, maskuojamosios ir šiltesnės aprangos, o šį trūkumą bandyta kompensuoti dalijamu alkoholiu. Padauginę svaigalų, sovietų karžygiai imdavo elgtis neadekvačiai, juos lengviau užmušdavo, ne vienas užmigęs ar pasiklydęs miške paprasčiausiai sušaldavo.

Didelius sovietų nuostolius lėmė ir žemi Raudonosios armijos karininkų intelektiniai gebėjimai, mat sovietų vyriausybė nesuprato, kokią žalą jų kariuomenei padarė "didžiojo valymo" (1936–1938) vykdytos represijos, kurių aukomis tapo ne vienas talentingas karo strategas.