Šįkart kalba ne apie mokyklas paskutinio skambučio proga. Kadangi daugybė gyvenimo sričių podraug tiesiogiai tarpusavyje susiję, tad vienų noras auklėti kitus yra plačiai pasklidęs visur – pradedant vaikų darželiu ir baigiant tarptautiniais santykiais.

Tai liudija ir sovietų pedagogikos genijaus A.Makarenkos patirtis. Šis Sumų srityje gimęs ukrainietis prieš gerą šimtą metų netoli Poltavos įkūrė nepilnamečių teisės pažeidėjų darbo koloniją ir kurį laiką jai dirigavo. Visa jo vadovavimo sėkmė rėmėsi mažai kur viešinama, bet labai veiksminga metodika, kuri ilgainiui pritiko ir stambesnio masto sovietijos perauklėjimo stovyklose.

O pats pedagogų pedagogas netrukus už išmonę ir iniciatyvas buvo įvertintas aukštu postu. Ne kiekvienas gi per paties didžiojo stalininio valymo įkarštį tapo Ukrainos NKVD darbo kolonijų viršininko pavaduotoju.

Tai tik dar vienas įrodymas, kad dirbta teisinga kryptimi ir kad įgyta patirtis peržengė tradicinės pedagogikos rėmus.

Blogiau šiandien gal tik uigūrams pas rafinuotąjį Xi, kurio pedagoginės tradicijos siekia kur kas toliau nei A.Makarenkos.

A.Makarenkos pedagogika plačiai taikyta ir po to, kai jį traukinyje netikėtai ištiko širdies smūgis, ir dabar – po 100 metų.

Tik tai jau ne vaikiščių darbo kolonijos, bet filtravimo stovyklos, o tai skamba gal ir humaniškiau, tačiau viso to esmė kelia šiurpulį, kad apskritai XXI amžiuje tai yra įmanoma.

Tikinama, kad šiandien tose stovyklose "stovyklautojus" maitina geriau, nei prieš šimtą metų A.Makarenka šėrė savo mažuosius gavrošus.

Filtruojamieji triskart per dieną gauna sultinio, nors ir liesoko, o asmens higienai turi kriauklę ir unitazą, tiesa, – po vieną tūkstančiui žmonių.

Na, o kad visi auklėtiniai, neišskiriant nė sergančiųjų ir neįgalių, verčiami dirbti žemės ūkyje, prižiūrimi Rusijos kariaunos, neturėtų stebinti – juk pavasarinis darbymetis. Tiesa, po darbo jų laukia teorinė pedagogikos dalis – denacifikavimas ir vieša atgaila. Bėgliai – netoleruotini.

Blogiau šiandien gal tik uigūrams pas rafinuotąjį Xi, kurio pedagoginės tradicijos siekia kur kas toliau nei A.Makarenkos.