Vasaros kelionėse lankydamas senąsias Lietuvos dvarvietes, vienoje pavakariu pro mane praskrido pelėda. Koks įspūdingas paukštis! Nepaprastai tylus jo skrydis, didžiulės akys. Tai ir prisiminiau vaikystėje visų dainuotą „Išėjo tėvelis į mišką, išėjo motinėlė... Pamatė tėvelis pe-lė-dą...“

Išties pelėda labai dažnai minima vaikų dainose. Tautos kūrybos tyrinėtojai yra pastebėję, kad vaikų folklore tebėra užsilikę savaip perkeistų labai archajiškų dalykų. Netgi senųjų religinių ritualų, virtusių žaidimais. Ir dainos apie pelėdą: visos jos tarsi humoristinio pobūdžio, tačiau atidus nagrinėjimas gali įžvelgti visai kitą pirmapradę reikšmę.

Sakykime, dainos „Ak tu pelėda“ variantuose šis paukštis tupi „aukštai medy“, „viršum medžių“. Neabejotinai sureikšmintas, nors šiaip jau pelėda, mintanti daugiausiai smulkiais graužikais, skraido neaukštai. Žemaičių dainoje „Iš rugia grūda iškepi douną“ pelėdos „istorija“ pasakojama itin smulkiai. Atėjusi į žvirblio vaišes nekviesta, pelėda sėdasi pačioje garbingiausioje vietoje – stalo gale, vaišinasi pyrago galu. Išvedęs pelėdą šokti, žvirblis numina jai koją ir iškerta akį. Tada pelėda, nors „šoka akla ir raiša“, tačiau visaip išgiriama. Netik jos galvelė, snapelis, plunksnelės, kojelės, bet ir vaikai. O „peledas lizdelis – a ne dvarelis“! Mitologijoje aklumas ir raišumas – chtoniškosios būtybės požymis. Tai mirusiųjų pasaulio dievybė, turinti pranašystės galią. Ir išties, kitados lietuviai tikėjo, kad pelėdos ūbavimas prie namų nieko gero nežada. Jos atskridimas dienos metu pranašauja nelaimę šeimai ar net mirtį kuriam iš namiškių. Šis tikėjimas žinomas nuo seno, – „Prūsijos kronikoje“, kurią 1583 m. išleido Lukas Davidas, rašoma prūsus tikint, kad tris dienas pelėdai ūbaujant prie namo, jame būtinai kas nors mirs. Ir patarlė teigia: „Pelėda atneša bėdą“. Tuo ji išskirtinė iš kitų paukščių, dainoje taip: Viršuj medelia Pelėda tupėja, Bara ją visos paukštės, Ku negražiai gieda...

Priežodžiai, minintys pelėdą, yra vis tokie „moralizuojantys“: „Tuščią daržinę turėti gėda, nes iš tokios visada išlek pelėda“, „Mano gėda pas pelėdą, tavo gėdą šunys ėda“, „Vanagas verčias pelėda, kai prispiria bėda“, „Akys kaip pelėdos, kai kermošiun rėdos“, „Pelėdos sermėga apsivilko“. Gal ir paukščio vardas toks, kad rimuojasi ir su bėda, ir su gėda...

Mūsų tautos tradicijos išsaugojo labai įdomų dvasinės kultūros paveldą – sutartines, kurios UNESCO organizacijos sprendimu netgi įrašytos į globotinų pasaulio kultūros šedevrų sąrašą. Išgiedant sutartines, muzikavimo eigą reguliuoja pagrindinė atlikėja, vadinama rinkėja. Ji užveda sutartinę, „renka“ ją žodžiais ir frazėmis, kurias kaskart gali keisti, o tada reikiamu momentu užbaigia. Taigi sutartinė kuriama muzikavimo eigoje; šis kūrinio improvizacinis pradas pabrėžia jo sakralinę prigimtį.

Tyrinėtojai teigia sutartines buvus senosios baltų religijos apeigų dalimi, o rinkėjos funkciją priklausius vaidilutėms. Apie tokią galimybę kalba žmonių pasakojimai, kad dar XIX a. pabaigoje vaikinai prisibijodavę imti į žmonas sutartinių giedotojas, manydami jas esant raganaitėmis. Garsaus tautosakos rinkėjo Jurgio Dovydaičio užrašytoje sakmėje pasakojama apie tris laumes, kurios, gyvendamos toli viena nuo kitos, susisiekia, giedodamos sutartinę. Sutartinių tekstuose išties nereta įžvelgti kosmologinius motyvus, būdingus archajiškoms maldoms. Viena tokių yra Pelėda peledėla Ųžuole tupėdama Giesmes taiso. Šioje frazėje visi žodžiai yra simboliškai reikšmingi, susiję su mitiniais Visatos įvaizdžiais. Mūsų įžymioji proistorės tyrinėtoja profesorė Marija Gimbutienė teigia, jog deivė Pelėda buvo viena iš svarbiausių dievybių žmonijos civilizacijos pradžioje. Nors paukščio pavadinimas ir nėra pagarbus, o labai jau tiesmukiškai nusakantis jo maitinimosi būdą... Pelėdiškų, bet turinčių ir žmogaus bruožų skulptūrėlių randama VI–VII tūkstantmečių prieš Kristaus gimimą archeologiniuose sluoksniuose Mažojoje Azijoje ir pietų Europoje. Ąžuolas mūsų tautosakoje simbolizuoja pasaulio ašį, išreiškia jo tridalę sandarą. Medžio viršūnė mitologijoje – dievų buveinė. Taigi šis trumputis sutartinės tekstas piešia archajiškąjį visumos suvokimą.

Pelėda minima taip pat ir sutartinių priegiesmiuose, pavyzdžiui, Pelėda pelėda rudagurklala. Tai tarsi užkalbėjimų formulė, magiškai sustiprinanti maldos tekste išsakomus troškimus ar norus. M.Gimbutienė yra atkreipusi dėmesį ir į seniausios medinės skulptūros, rastos Šventosios neolitinėje gyvenvietėje, bruožus. Jie yra ir žmogiški, ir pelėdiški. Senojo geležies amžiaus viename kitame papuošale taip pat galima įžvelgti stilizuotą pelėdos atvaizdą.

Etnokosmologijos muziejus savo ekspozicijoje turi akmenį, kuriame iškaltos pelėdiškos akys ir snapas.

O pelėdos mitologizavimas tikriausiai atsirado iš žmogų stebinančio paukščio naktinio gyvenimo būdo, begarsio paslaptingo skrydžio, gūdaus ūbavimo, didelių akių. Sakmėje pasakojama, kad akis pelėda iš Dievo gavusi visai vakare, nes neskubėjo kviečiama į dalybas. Todėl ir matanti naktį...

Iš kitų kultūrų mūsuose buvo perimtas pelėdos kaip išminties ir mokslo simbolis. Pelėdikė – graikų deivės Atėnės palydovė. Krikščioniškoje kultūroje pelėda – tamsą vaikančios Kristaus šviesos ir religijos pažinimo simbolis. Todėl ir vienas pirmųjų lietuviškų prieškario elementorių vadinosi „Pelėda“.

Aptarus mitologines pelėdos semantemas, belieka pridurti, kad Lietuvoje gyvena net keletas pelėdų rūšių. Naminė pelėda – dažnas paukštis, o štai lututę, balinę pelėdą, pelėdikę, laplandinę, baltąją ir liepsnotąją pelėdas reta pamatyti.