PENKIASDEŠIMT BŪDŲ PABĖGTI

Nedažnai sakau, bet prieš pradedant kalbėti šia tema, turėčiau padėkoti tiems keliems vyrukams, su kuriais praeityje siejo rimtesnės draugystės. Ne tik už gražų laiką drauge, bet ir už tai, kad jam pasibaigus neteko laužyti galvos, kodėl taip įvyko, ir stūgauti prakeiksmus žiūrint į mėnulį.

Sugebėjome atsisveikinti gražiai ir abiem buvo aiški tų atsisveikinimų priežastis – nesvarbu, skirtingas požiūris į kertinius dalykus ar tiesiog atšalę jausmai. Bet kai pasiklausau, kas dedasi gyvenimuose tų, kurie ir šiandien ieško romantinių santykių, pasijuntu išimtimi. Atrodo, daugelis jaunesnės kartos patarimų, kaip užbaigti savo romanėlį, sėmėsi iš Paulo Simono dainos "50 ways to leave your lover" ("50 būdų palikti mylimąjį"). Pavyzdžiui, daug nediskutavus tiesiog atiduoti raktą.

Išeiti civilizuotai – nelengvas kelias. Bet vienintelis – garbingas.

Neseniai internetas juokėsi iš besiskiriančios M. Šedžiuvienės, kai ji pasakė, kad žmogų pažinsi tik per tokius procesus. Mintis ekstremali, bet, reikia pripažinti, tiesos yra. Kol esama intencijų būti kartu – cukrumi nubarstyti žodžiai ir vakarienės žvakių šviesoje, o jų liepsnoms užgesus, staiga dingsta ne tik žmogiškoji šiluma, bet ir elementari pagarba. Pagarba jam ar jai, savo pasirinkimui ir, galų gale, sau pačiam.

Nes, bent mano nuomone, jei jau leidai kitam patikėti, kad jis tau nuoširdžiai rūpi, turėk sąžinės ir atviromis kortomis žaisk iki galo. Taip, tai turbūt sunkiausias kelias. Gali būti, kad bus labai nejauku pradėti tą "mums reikia pasišnekėti" pokalbį. Galbūt ji ar jis ims pykti, verkti, o tu sėdėsi kaip kvailys ir nežinosi, ką daryti. Gal tave tuo metu keiks, o gal atvirkščiai, palinkės visokeriopos sėkmės ir dėl to jausiesi tik dar mėšliniau. Išeiti civilizuotai – nelengvas kelias. Bet vienintelis – garbingas. O negarbingų – daugybė.

Pamenu, kartą vaikščiojome su vienu pažįstamu ir kalba kažkaip pasisuko apie santykius, nutrūkusius, nes "tiesiog nebebuvo smagu". O jis ir skelia: "Žinai, norint viską baigti, imi ir padarai, kad būtų nelinksma." Čia tasai siekis bet kokia kaina nelikti blogiuku, kaltu, kuris ėmė ir paliko. Tai scenarijai, kai anksčiau normalus žmogus staiga tampa tikra rakštimi minkštojoje – priekaištaujančia, amžinai viskuo nepatenkinta, nuobodžia. Tokia, į kurią žiūri ir galvoji, gal piktoji dvasia įsikūnijo į anksčiau tau mielą ir dėmesingą asmenį? O vienintelis būdas ją išvaryti – kartu iš savo gyvenimo vyti ir to piktojo poltergeisto apsėstą kūną.

Anksčiau ar vėliau pritraukiame panašius į save.

Dar yra tie, kuriuos staiga ištinka sunkus metas arba jie suvokia, kad yra nepasiruošę rimtiems santykiams. Čia, kaip sakoma, seniausias triukas knygoje. Nekalbu apie atvejus, kai žmogų išties pasiglemžia depresija ir aplink niekas nebedžiugina arba ant pečių nugula tokios asmeninės problemos, kad išties pasimatymai atsiduria paskutinėje vietoje.

Kalbu labiau apie tuos, kuriems tie sunkūs laikai netrukdo žarstyti komplimentų, siūlyti drauge miegoti ar pilnais žandais kimšti su meile gamintus patiekalus. Bet štai horizonte atsiradus patrauklesniam variantui ar tiesiog nusprendus it bitelei paskraidžioti nuo vieno žiedelio ant kito, tie visa apimantys sunkumai smogia milžiniška jėga.

O populiariausias, bent jau pasiskaičius tam tikrus nusivylusių priešinga lytimi forumus, būdas – vadinamasis ghostinimas. Lietuviškai turbūt būtų vaiduoklio sindromas: čia žmogus buvo, čia nebėra. Kai išnyksta it dūmas, neblaškomas vėjo. Kai be jokios aiškios priežasties staiga nei skambina, nei rašo, nei kartu kryželiu siuvinėti siūlo. Na, toks Operos fantomas ar vaiduokliukas Kasparas, kaip jau kam mieliau. Pasipustantis padus ir paliekantis patį susiprasti, kad daugiau vaidentis neketina.

Apie šlykščius būdus, kaip atgauti vienišiaus statusą, galima pasakoti ilgai ir nuobodžiai. Nemažai prisiklausau tiek vyriškos, tiek moteriškos lyties draugų pasakojimų, kuriuos galima būtų traukti į knygą: "Taip daryti nereikia." Nereikia, nes palieki kitą žmogų įskaudintą, spėliojantį ir abejojantį pačiu savimi, o kartu ir visa vyrų ar moterų gimine. Tik, manau, tokiems herojams svetimi skausmai menkai rūpi, nes svarbūs tik jie patys. Todėl galima tik priminti apie karmos egzistavimą. Juk anksčiau ar vėliau pritraukiame panašius į save.