Tada, 2016-aisiais, žinomo atlikėjo Marijono Mikutavičiaus socialiniame tinkle sukelta banga dėl kylančių daržovių kainų užliejo net valdžios viršūnėles ir privertė valstybines institucijas teisintis: kaip čia taip, kad už kalafiorą tenka mokėti 3,49 euro?! Tokia kaina, užfiksuota kasos kvite, tąkart gerokai įaudrino lietuvius. Į akciją „Neisiu į prekybos centrą tris dienas!“ susivienijo per 90 tūkst. tautiečių.

O dabar? Einame, perkame, nedejuojame. Konstatuoti kylančias kainas tapo kasdiene rutina. Antraštės, kad vieno ar kito produkto kaina „pasiekė rekordines aukštumas“, tapo savaiminės, kaip ir orų prognozės nuo +16 iki +36.

Gyvename +labai gerai. Pasigirsta prielaidų, kad kainas gamintojai ir prekybininkai kelia dėl išaugusios vartotojų perkamosios galios. Negana to, esą mes, lietuviai, labai vertiname šviežius produktus ir išleidžiame jiems daugiau nei kiti europiečiai. Tai matydami tiekėjai ir prekybininkai brangina maistą, o mes kinkuojame į prekybos centrus, turgus ir kitas prekyvietes. Ir sukandę dantis perkame. Piniginė juk viską pakelia.

Tik ne visur. Izraelyje būta varškės boikoto: kai varškė per trejus metus pabrango kone 50 proc., žmonės susivienijo jos nepirkti. Ir ką? Pieno kompanijos pasidavė: varškė atpigo 25 proc. Egipte avienos kainai pasiekus rekordines aukštumas, o socialiniuose tinkluose surengtai protesto akcijai apėmus visą šalį, smarkiai sumenkęs pardavimas privertė prekybininkus atpiginti mėsą dviem trečdaliais.

Lietuvoje „Kalafiorų revoliucijos“ metu buvo konstatuota: „Mes, vartotojai, esame tokie liberalūs ir pasyvūs, kad kiek prašo, tiek ir mokame“. Kas pasikeitė per beveik dešimtmetį? Tapome anemiški. Juk gyvename labai gerai.