PREMIJA IR POTEKSTĖS
Turbūt nuo pat 1990-ųjų, kai Nobelio taikos premija buvo skirta Sausio 13-osios aukų krauju rankas susitepusiam Michailui Gorbačiovui, šio apdovanojimo laureato paskelbimas rytinėje Europos dalyje nesulaukė tiek dėmesio kaip šiemet.
Tai, kad Norvegijos Nobelio institutas atkreipė dėmesį jau ne vien į tradicinius karštuosius pasaulio regionus, bet ir į Senojo žemyno problemas, premiją padalijo Filipinų ir Rusijos žurnalistams, sukėlė nedviprasmiškų jausmų. Sumišo euforija, džiaugsmas puse širdies ir nusivylimas. Kad ir kokių abejotinų sprendimų praeityje buvo priėmę šios premijos dalytojai, parodytas dėmesys bene daugiausia nukraujavusiam Rusijos leidiniui jo redaktoriaus Muratovo asmeniui – garbingas gestas. Juolab kai žinia paskelbta vienos iš ryškiausių, deja, ne vienintelės, ne paskutinės "Novaja gazeta" žurnalistės Anos Politkovskajos nužudymo metinių ir neišaiškinto nusikaltimo senaties sukakties dienomis. Aplodismentų fone girdėti balsų, nusivylusių, kad už borto liko Baltarusijos opozicija, jau daugiau kaip metus pavyzdingai kovojanti diplomatinį ir skaitmeninį-partizaninį karą su valdžią uzurpavusiu diktatoriumi. Iš tiesų, Sviatlana Cichanouskaja ne ką silpnesnis taikios kovos už pilietines teises simbolis nei dvi poros žydų ir arabų lyderių, kadaise avansu apdovanotų už taiką Artimuosiuose Rytuose, bet jos taip ir nepasiekusių. Kodėl Nobelio premijos institutas taikos laureatu nepasirinko pagrindinio Europos politinio kalinio Aleksejaus Navalno – pasirodė Kremliaus bijąs labiau nei 1975-aisiais, kai apdovanojo Andrejų Sacharovą? Klausimai dėl A.Navalno politinės karjeros pradžioje skambėjusių nacionalistinių gaidų norvegų išminčiams pasirodė svarbesni nei tai, kad jis simbolizuoja teroristinio režimo požiūrį į žmogaus teises su visa jas ginančia tarptautinių institucijų sistema, kad yra gyvas valdžios susidorojimo su pilietine visuomene pavyzdys? Atsakymų nesulauksime – Nobelio premijos komitetas, jam patariantis institutas savo sprendimų nekomentuoja. Kita vertus, jų skelbiama žinia pasauliui labai aiški: nors šiandien žmonija mano informacijos alkį numalšinsianti socialiniuose tinkluose, profesionalioji žurnalistika yra viena svarbiausių taikaus sambūvio atramų. Ir visai nesvarbu, kieno – Čečėnijos gėjų, neįgalių Rusijos našlaičių, autoritarinio režimo spaudžiamų Filipinų gyventojų ar Lietuvos mokesčių mokėtojų interesams atstovautų, tikri žurnalistai visada yra tiesos ir jos nusipelniusių žmonių pusėje.
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
-
5 komentarai
-
BNS inf.1 komentarai
-
BNS inf.4 komentarai
Nematau straipsnio, o tik atskiri kliediesiai
Cha cha cha
Prisiminiau