Buvęs partizanų kovotojas J. Mujica Urugvajui vadovavo 2010–2015 m. Tuomet jis išgarsėjo dėl savo paprasto gyvenimo būdo, kuris jam pelnė neturtingiausio pasaulio prezidento pravardę.

Būdamas prezidentu, didžiąją savo atlyginimo dalį jis paaukodavo labdarai, gyveno kaimo sodyboje Montevidėjo pakraštyje ir vairavo padėvėtą „VW Beetle“.

Jam vadovaujant, Urugvajuje prasidėjo ekonomikos augimas, sumažėjo skurdas. Prieš kelis mėnesius, jau sunkiai sirgdamas, per paskutinį interviu žurnalistams, tarsi nujausdamas artėjančią mirtį, jis šiltai atsisveikino su bendrapiliečiais ir pabrėžė, kad demokratijos pagrindas yra pagarba kitaip manantiems.

Jis buvo absoliutus antipodas beveik savo amžininkams Afrikos vadovams – buvusiems diktatoriams Idi Aminui iš Ugandos, Jeanui Bokassai I iš Centrinės Afrikos Respublikos ir Charlesui Taylorui iš Liberijos. Šiai trijulei piliečiai ir demokratija rūpėjo mažiausiai. Jų žmogėdriški polinkiai tikrąja šio žodžio prasme ligi šiol šiurpina civilizuotą pasaulį.

Dar yra prezidentas, kurio kanibalizmas šiandien pasireiškia netiesiogiai, jis gal ir nesimėgauja savo priešo smegenimis ar širdimi prie kasdienio pietų stalo, bet jam smagu girdėti ir matyti niokojamos kaimyninės valstybės žmonių kančias.

Yra ir dar vienas prezidentas, kuriam nuoširdžiai rūpi išsaugoti savo piliečių gyvybes, todėl jis, atmetęs visas emocijas, pasiryžęs akis į akį derėtis su tuo sadistu ir latentiniu žmogėdra.

Prezidento etalonas visur skirtingas.