Lenkija Lietuvoje nemėgstama. Tai nestebina. Ši šalis – istorinė priešininkė. Tarpukariu ji kenkė Lietuvai. Kita vertus, dabar jau ne Pilsudskio laikai, nors tai ir nereiškia, kad reikėtų leisti oficialiuose dokumentuose lenkiškas pavardes rašyti originalo kalba. Viena, kai kalbama apie gatvių pavadinimų lenteles lenkų mažumos dominuojamame Lietuvos pietryčių regione, bet visai kas kita, kai kalbama apie oficialų dokumentą. Bet tai kita tema.

Grįžkime prie klausimo, kiek Lietuva turi draugų, o kiek priešų pasaulyje. Akivaizdu, kad antrųjų – gerokai daugiau. Iš esmės visos kaimyninės šalys, galbūt išskyrus Latviją, tiesa, su kuria santykiai, švelniai tariant, yra vangūs, o realistiškai kalbant, jų apskritai nėra, tiek Rusija, tiek Baltarusija, tiek ir Lenkija – "priešės."

Bronislawą Komorowskį, kadenciją baigiantį Lenkijos prezidentą, Kauno Vytauto Didžiojo universitetas pagerbė įteikdamas garbės daktaro regalijas. Kaimyninės šalies vadovo pasveikinti į Kauną kai kuriems Lietuvos politinio elito nariams, rodos, buvo per sunku atvykti. Nors ir kelias – geras, ir Kaunas – arčiau nei Kėdainiai, nors šiek tiek toliau nei Ukmergė.

Tik paskutinę minutę padėtį ėmėsi gelbėti premjeras, atskubėjęs į Kauną.

Lygiai taip pat Lietuvos pareigūnai nesugebėjo tinkamai solidarizuotis su Baltarusija, kai Minsko metropolitene įvyko sprogimai. Ar buvo sunku pasiūlyti pagalbą? Pakviesti kelis baltarusius į mūsų sanatorijas? Lygiai taip pat lietuvių politikai nesugebėjo tinkamai sureaguoti į Latvijos žmonių skausmą, kai Rygoje įvyko prekybos centro tragedija.

Išvada tokia – Lietuvos aukščiausiuose sluoksniuose dar daug provincialumo.