PRIEVOLĖ – PAPLOTI MAŽUMOMS

Gėjų paradas baigėsi sykiu su minimaliais P.Gražulio savirealizacijos džiaugsmais. Lauksime naujo renginio kitąmet. Kaip sakė – duonos ir žaidimų. Batoną galima nusipirkti ir "Lidle", o va, žaidimų suaugusiems be politikos lyg ir nėra.

Matyt, dėl to taip skubama tą mažumų šventę tempti ant politikieriško ir nomenklatūrinio kurpalio.

"Ar mūsų valdžia – pakanti?" – visą praėjusią savaitę aršiai kėlė klausimą pakrypusios tolerancijos vėliava mojuojantys žiniasklaidos entuziastai.

Vienos televizijos atstovai net puolė egzaminuoti Lietuvos ministrus, ar šie bus pagaliau parado žygeiviais.

Nors aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas tiesiai šviesiai išdrįso rėžti, kad apskritai nepritaria šiam reikalui, vis dėlto įstabiausiai atkirto energetikos ministras Rokas Masiulis: "O prie ko čia tai ir energetika?"

Iš tiesų – ką turi bendra ministrai su tų apsipavidalinusių žmonių eitynėmis?

Ministrų pareiga darbuotis pagal ministerijų profilį, o ne ieškoti fiziologinių nuokrypių ar demonstruoti kam nors dirbtinį prieraišumą, baiminantis vis tvirčiau diktuojamos perversinės valios.

Ta tvirtėjanti valia bei reikalavimas pripažinti, neprieštarauti ir patylėti kasdien tampa vis agresyvesnis. Kalbėti apie toleranciją ir lygias galimybes, muštis į krūtinę, išreiškiant pripažinimą ir paramą mažumoms, tampa tokia pat visuotine prievole, kaip privalomoji karinė tarnyba.

Kalbėti apie gėjus šiais iškrypusių diskursų laikais – ne tik gero tono ženklas, tai jau tampa tiesiog būtina, kad tave pripažintų vilnietiškai civilizuotu.

Štai ir gražbyliautojas A.Užkalnis, pastarajame opuse nužengęs tarsi iš vinilinio "Never Say Die" viršelio, taip pat sąžiningai užsimena apie gėjus. Nes kaipgi kitaip?

Čia panašiai, kaip kalba ataskaitiniame kolūkio susirinkime – nešlovinai Vladimiro Iljičiaus, marksizmo ir SSKP, partkomas ataskaitos nepatvirtins. Tiesiog būtina pagarbiai paminėti, nes tai mūsų epochos sąžinė, garbė ir protas.