PYRO PERGALĖS SUKAKTIS

Išgirdę apie Vietnamo karą, sotūs kairieji intelektualai dažnai nubraukia ašarą. Pasak jų, tai – įrodymas, koks yra blogas kapitalizmas, demokratija, JAV ir Vakarai apskritai. Jiems pritariantys putinofilai dar prideda, jog būtent dėl JAV nuodėmių Vietname būtina ignoruoti Kremliaus agresiją prieš Čečėniją, Moldovą, Gruziją ir Ukrainą. Vis dėlto laikas gerai išblaivo net itin demagogijos pažeistas smegenis.

Iš tiesų buvo keli Vietnamo karai arba net keli to paties didelio karo epizodai. Pietryčių Azijos pakraštyje esanti valstybė – vienas ankstyviausių žmonijos civilizacijos židinių. XIX a. Vietnamo teritorija tapo Prancūzijos nuosavybe. Antrojo pasaulinio karo metu jį okupavo japonai, todėl šalis vienu metu buvo valdoma ir Japonijos, ir Vichy vyriausybės.

Ho Chi Minho (1890–1969) vadovaujami komunistai kovojo su japonais, prancūzais, paskui po karo trumpai kariavo su japonų teritorijas perėmusiais sąjungininkais. Nuo 1946 m. iki 1954 m. vyko Pirmasis Indokinijos karas su koloniją išsaugoti siekiančia Prancūzija. Jį užbaigusi Ženevos sutartis Laosą, Vietnamą ir Kambodžą paskelbė nepriklausomomis valstybėmis, tačiau pats Vietnamas liko perskeltas į dvi dalis – šiaurinę, užimtą komunistų, ir pietinę, valdomą autoritarinio režimo.

JAV, atsižvelgdamos į augančią komunizmo grėsmę, visą laiką netiesiogiai veikė Vietname, remdamos tiek prancūzus, tiek pietiečius. Valstijų lyderiai vadovavosi vadinamąja domino kaladėlių teorija, teigiančia, jog komunistams įsigalėjus Kinijoje ir dalyje Korėjos pusiasalio atėjo eilė Vietnamui. Po jo esą kris Laosas ir kitos regiono šalys.

Savo ruožtu sovietai rėmė dvi jėgas – Šiaurės Vietnamo Demokratinę Respubliką, kuri de facto buvo savarankiška valstybė, ir vadinamąjį VietCongą – raudonuosius partizanus Pietų teritorijoje (šie daugiausia veikė pogrindyje, tačiau turėjo ir savo kontroliuojamų žemių).

Po 1954-ųjų sutarties, bėgant metams, Pietų valdžiai vis labiau nesisekė kariauti su raudonaisiais, reikėjo stipraus pagalbininko. Jau 1964 m. rugpjūčio 5-ąją JAV lėktuvai smogė Šiaurei, o 1965 m. lapkričio 14–18 d. įvyko Ia Drang mūšis – pirmos rimtos kautynės tarp amerikiečių ir komunistų. 1966 m. ir 1967 m. buvo reguliariai bombarduojama Šiaurės teritorija, o efektingos ant žemės vykdomos operacijos padėjo sunaikinti nemažai komunistų karinių dalinių ir jų naudojamos amunicijos.

Vienu metu prezidento Lyndono Baineso Johnsono (1908–1973) administracija skelbė, kad karas beveik laimėtas. Nepaisant to, palaikymas namuose vis labiau menko, o lemiamas lūžis, kuriame svarbų vaidmenį suvaidino žiniasklaida, įvyko 1968 m. pradžioje. Tais metais JAV turėjo vykti prezidento rinkimai, tad demokratams reikėjo pergale baigto karo. To paties reikėjo ir Šiaurės Vietnamui, kurio simbolis H.C.Minhas vadavosi mirtimi.

Sausio pabaigoje prasidėjo vadinamasis Teto puolimas, trukęs beveik iki pat rudens (pirmoji fazė – sausio 30 d. – kovo 26 d., antroji – gegužės 5 d. – birželio 15 d., trečioji – rugpjūčio 17 d. – rugsėjo 23 d.).

Švenčiant Tetą (naujuosius Vietnamo metus pagal mėnulio kalendorių), Šiaurės Vietnamo ir VietCongo pajėgos pradėjo netikėtą didelio masto koordinuotą puolimą visuose Pietuose. Karas, kuris vyko "kažkur" provincijoje, pirmą kartą persikėlė į metropoliją. Komunistų generolas Vo Nguyenas Giapas (1911–2013) taip tikėjosi išprovokuoti pietiečių nepasitenkinimą valdžia bei amerikiečiais ir gal net įžiebti sukilimą. Svarbiausi taikiniai – sostinė Saigonas, istorinę svarbą turintis Hue miestas bei kitos gyvenvietės, vyriausybės pastatai ir JAV priklausantys objektai.

Jau ankstų sausio 30-osios rytą komunistai užpuolė net trylika miestų. Vėliau per parą buvo surengta daugiau nei 120 atakų visoje šalyje. Svarbiausias komunistų puolamas taikinys Saigone buvo JAV ambasada. Nors vietnamiečiams pavyko patekti į jos kiemą, jūrų pėstininkai ir karo policija reagavo žaibiškai ir per 6 valandas sustabdė apsiaustį. Kariniu požiūriu V.N.Giapas apžiojo daugiau, nei galėjo sukramtyti – amerikiečių pajėgos ne tik staigiai reagavo ir sugebėjo atremti išpuolius, bet ir pridarė didelių nuostolių VietCongui, kuris tuo metu buvo praktiškai sunaikintas.

Vis dėlto amerikiečiams tai buvo Pyro pergalė – nors kariniu požiūriu vietnamiečiai pralaimėjo, jiems pavyko pasiekti gerokai didesnio masto propagandinio ir psichologinio pobūdžio pergalę. JAV ir tarptautinė žiniasklaida, fiksavusi kovos vaizdus, į eilinių amerikiečių TV ekranus perkėlė sugriautus pastatus, kraują ir gatvėse besimėtančius lavonus, o vaizdai su užpuolikais ambasados teritorijoje užgavo ypač jautrią stygą. Nuo to momento eilinių piliečių entuziazmas dėl karo ėmė sparčiai sekti, greitai įsitvirtino nuomonė, jog šis projektas atsidūrė aklavietėje.

Generolo Williamo Westmorelando (1914–2005) pareiškimas, jog, norint užbaigti konfliktą, reikėtų dar 200 tūkst. karių, priimtas kaip desperacija, o prezidentas L.B.Johnsonas buvo priverstas atsisakyti idėjos siekti dar vienos kadencijos.

Ypač žiaurios kautynės vyko Hue mieste, esančiame 50 mylių nuo Pietų ir Šiaurės pasienio, be to, čia komunistai atidavė duoklę "klasių kovai". Įsiveržę į Hue, VietCongo nariai krėtė pastatus ir suiminėjo valstybės tarnautojus, religinius lyderius, pedagogus ir kitus bent truputį su amerikiečiais ar Pietų Vietnamu susijusius asmenis.

"Kontrrevoliucionierius" jie išžudė (šaudė, mušė, degino, kai kuriuos palaidojo gyvus), o kūnus suvertė į masinę kapavietę (buvo rasti 2,8 tūkst. kūnų, dar 3 tūkst. žmonių "išgaravo").

Vienas asmuo, vadovavęs panašiam "išbuožinimui", pateko į istoriją. Nguyenas Van Lemas (1931 ar 1932–1968) buvo pagautas prie duobės su 34 pietiečių lavonais. Jis buvo ką tik nužudęs visą kariškio šeimą bei jų kaimynus. Vėliau jam pačiam tiesiog Saigono gatvėje priešais filmavimo kameras pietiečių karininkas Nguyenas Ngoc Loanas (1930–1998) ištaškė smegenis. Šį Pulitzerio premija apdovanotą "JAV žiaurumą iliustruojantį" Eddie Adamso (1933–2004) kadrą daugelis turbūt esate matę.