RATIFIKUOKIME GAMTOS KONVENCIJĄ!

"Vyras atsirado pasaulyje anksčiau už moterį, ir pirmieji žmonės buvo du vyrai, didieji užkeikėjai. Tačiau jie negalėjo daugintis, todėl vienas jų pavirto moterimi, ir žmonės ėmė daugintis." Šį archajišką pasakojimą atvirumo akimirką prieš 100 metų iš eskimės lūpų užrašė poliarinių kraštų tyrinėtojas Knudas Rasmussenas. Jame užkoduotas palaimingai paprastas šios tautelės pasaulėvaizdis: vyro vaidmuo išgyvenimo procese atšiauriausiomis sąlygomis svarbesnis, todėl, tikėtina, jis atsirado pirmiau, o norint įvykdyti gamtos skirtą misiją – tęstinumą, reikia dviejų žmogiškųjų skirtybių – vyro ir moters. Nebent dar neapsiplunksnavęs ir labai arogantiškas šiuolaikinis antropologas išdrįs eskimus, masajus, čiukčius, bušmenus ir kitas dar ir šiandien civilizacinės pandemijos iki galo neapimtas tauteles pavadinti atsilikusiomis.

Šiandien "modernių" tautų atstovai klausia: ar reikėtų leisti kurti šeimas tos pačios lyties asmenims? Nekyla abejonių, kaip į šį klausimą atsakytų savo didįjį primityvumą išlaikiusių tautų ambasadoriai. Tarp mūsų kyla nesusipratimų, kai atskirų interesų grupių atstovai bando savaip lipdyti šeimos apibrėžimą, kuris būtinas, norint atsakyti į pateiktą klausimą. Kaip žinoma, tokio, visas puses tenkinančio, nėra. Jo ir nebus, jei nesiremsite tuo, kas nepriklauso nuo mūsų – kas objektyvu. Paklauskime ir paklausykime nešališko eksperto – gamtos.

Augimas ir dauginimasis – svarbiausi gyvybės principai. Esminis visų gyvų organizmų skiriamasis požymis – gebėjimas gaminti į save panašius. Žinduoliai yra viena gyvūnų grupė, kuriai priklauso žmogus. Yra vyriškosios ir moteriškosios lyties žinduolių. Lytinis jų aktyvumas turi esminį tikslą: sujungti vyriškas ir moteriškas lytines ląsteles, kurios duotų pradžią pirmajai naujo organizmo ląstelei. Tam būtina dviejų priešybių – skirtingų lyčių sąjunga. Genus su juose esančia informacija paveldime iš tėvų. Viskas paprasta. Jokiems, net ir ultrašiuolaikiniams išvedžiojimams šis gamtos konstitucijos stulpas neapeinamas. Evoliucija įmanoma tik dėl skirtybių. Gamtoje laisvės nėra. Pateikite bent vieną pavyzdį, kada kūno (fizikinio ar biologinio) neveiktų kokia nors jėga. Net laisvai krentantį veikia Žemė.

Jei suvoksime, kad orbita – tai šeimos pagrindas, elektronai – jos branduolys, o sukinys – lytis, tai šeimos apibrėžimo kūrimo problema bus išspręsta.

Ar dėl orientyrų stokos, ar iš nuobodulio, ar dėl modernių nuomonių vaivorykštės svaigstame išradinėdami ratą. Siūlomas, o kai kuriose šalyse įteisintas net monolytis šeimos pagrindas. Išminties pasisemkime mikropasaulio erdvėje. Kvantų mechanikos kūrėjas austrų fizikas Nobelio premijos laureatas Wolfgangas Ernstas Paulis (1900–1958) suformulavo gamtos parašytą esminį mikropasaulio principą: vienoje orbitoje negali būti dviejų ar daugiau elektronų, kurių sukiniai vienodi. Sukinys – mikrodalelės savybė, sietina su skirtingu jos vaizdu, stebint ją iš įvairių pusių. Šis principas vadinamas Paulio draudimo principu. Jei suvoksime, kad orbita – tai šeimos pagrindas, elektronai – jos branduolys, o sukinys – lytis, tai šeimos apibrėžimo kūrimo problema bus išspręsta. Dėl šio pamatinio gamtos sąrėdos principo yra palaikoma bet kokios medžiagos struktūra. Ar jo supratimas negalėtų tapti šeimos, taip pat ir visuomenės tvarumo garantu?

Akivaizdžiausi dalykai slepiasi savo šviesoje – tamsiausia po žibintu. Neužsimokime į tai, ko pakeisti negalime. Mūsų sugalvotus įstatymus ir jų pagrindą – Konstituciją – galima koreguoti, bet neįmanoma pakeisti gamtos konstitucijos. Jos įstatymai – dėsniai – objektyvūs, t.y. nuo mūsų nepriklausomi. Pagal gamtos dėsnius visi esame lygūs. Kai visaip interpretuodami ir gindami savo interesus pradedame kurti savus įstatymus, randasi galimybė nelygybei, kažkieno viršenybei ar interesų atspindėjimui didesne apimtimi. Dėl darnos šito privalome vengti.

Gamtoje pasitaiko albinosų, bičių tranai neturi tėvų, yra sliekų hermafroditų, žinduolių su išryškintu kitokiu realių ar įsivaizduojamų savybių deriniu ir kitų mums nesuprantamų atvejų. Galbūt tai – Kūrėjo reakcija į jo kūrinių išminties stoką? Gamta neklysta, kaskart vis dažniau klystame mes, bandydami ją pažinti "iki galo".