Psichoanalizės pradininkas Sigmundas Freudas dar prieš šimtmetį teigė, kad pirminis, biologinis žmogaus ribotumas susijęs su tuo, kad kiekvienas turime odą, saugančią nuo išorės poveikio pavojų. Be vieno pagrindinių mūsų organizmo audinių, neišgyventume nė valandos – tuoj pat pakliūtų bakterijų ir virusų, kurie greitai mus nužudytų. Panašiai, bet ne taip akivaizdžiai atrodo ir žmogaus kaip psichologinės būtybės dvasinė struktūra – be gynybinių procesų, žlugtume kaip asmenybės.

Visgi šiandien, kai virtualybė, internetas ir kiti ribas pamiršti verčiantys reiškiniai yra tiek įsigalėję ir taip plačiai paplitę, mūsų aplinkoje nuolat daugėja labai jautrių žmonių, kurių psichologinės gynybos mechanizmai nebeveikia. Tokie asmenys galėtų būti nesunkiai lygintini su prieš beveik tris dešimtmečius olandų technomuzikos grupės „2 Unlimited“ įdainuota melodija, kurios pavadinimas taip ir skambėjo: „No Limit“ (liet. „Nėra ribos“). Aišku, muzikantai ir dainos kūrėjai norėjo pabrėžti vis didėjančią žmogaus gyvenimo Žemėje formų įvairovę ir besiplečiančias galimybes. Tačiau nuo tų laikų nepraėjus nė dešimtmečiui ir sukūrus internetą, tų galimybių ribų nutrynimas kartu ėmė reikšti ir asmenybės pokyčius, rodančius, kad jau tada žmogus tapo mažiau saugia, daugiau labilia ir sparčiai prarandančia savąjį charakterį gyvybės forma.

Kai planetoje tiek daug žmonių, atmetančių bet kokias ribas, vis dar lieka tų, kurie ilgisi gyvenimo su aiškiai fiksuota asmenine laisve, kuri, pasak egzistencializmo filosofijos klasikų, reiškia kiekvieno žmogaus asmeninį veiksmą, pačiam nusistatant savo buvimo, bendravimo ir savivokos ribas. Pirmieji tie, kurių toks ilgesys nekankina, patys neturėdami ribų ir jų nesuvokdami, imasi represuoti laisvuosius. Iš čia kyla didžiulis noras ir siekis prievarta nustatinėti kitų žmonių gebėjimų, veiklos ir asmenybės ribas. Šiandien bazinis žmogaus poreikis yra išmokti apsiginti nuo tokių svetimas ribas nustatančių asmenų. Ryškiausia ir svarbiausia tampa į žodžiais brėžiamą nelaisvę atsakanti frazė „savęs į tokius rėmus nesprausčiau“. Praktika rodo, kad ne visi prievartaujantieji kito laisvę adekvačiai supranta tuos žodžius, todėl belieka izoliacija ir griežta atranka, su kuo verta palaikyti tarpasmeninius santykius ir su kuo geriau net neprasidėti.

Būtent technologinis ribų nutrynimas lemia, kad gyvename tokiais laikais ir tokiomis sąlygomis, kurios sukuria iliuziją, kad tų ribų iš tiesų nebeliko. Mūsų dienomis žmogų menkai domina kita asmenybė – vyrauja kovos motyvas: arba pats apribosiu tave, arba tai mano atžvilgiu padarysi tu. Stebėtina, kad internetas ir feisbukas, žadėję beveik absoliučią demokratiją (socialinio tinklo profilio vertas ir prezidentas, ir žemiausiojo socialinio sluoksnio asmenys), iš tiesų privertė pamiršti, kad esama nehierarchinio santykio, kuriam būdingas kovos eliminavimas ir lygiaverčio dialogo mezgimas. Dabar kalbėti apie įsipareigojimą kam nors kitam, išskyrus save, jau yra beveik nepadoru. Mūsų beribis „socialinis“ bendravimas įtvirtino žmogaus kaip funkcijos sampratą ir realybę, apie kurios artėjimą Vakarų literatūros rašytojai savo kūryboje įspėjo dar prieš penkis–septynis dešimtmečius. Šiandien žmonės net tuokiasi neretai jau ne tam, kad sukurtų likusio gyvenimo trukmės santykį, o tik tam, kad patenkintų savuosius trumpalaikius arba kiek ilgesnio galiojimo poreikius. Kai jie patenkinami, žmonės skiriasi ir eina toliau vienas nuo kito. Iš to kyla dar vienas socialinių tinklų bendrystę primenantis labai šiuolaikiškas gebėjimas atsisveikinti neskausmingai ir be jokių pretenzijų. Ten, kur riba turėjo nusitęsti į amžinybę, dabarties žmogus ją brėžia tiesiog sau po nosimi. O ten, kur tokie senamadiški žodžiai, kaip padorumas, sąžinė, pagarba ir laisvė, žūtbūt reikalauja ribos, asmuo dairosi į anapusybę, dvasinius ieškojimus ir kitokius burtažodžius, kurie išvaduoja nuo klasikinių vertybių ir neva atveria ką nors nauja ir netikėta.

Mūsų laikų žmogus yra tiesiog persekiojamas poreikio nuolat „augti“. Atsivertus socialinio tinklo puslapius, žvelgiant į įrašus ir skaitant jų tekstus, susidaro įspūdis, kad tų kelių ar keliolikos eilučių autoriai yra beveik in corpore infantilai ir nesubrendėliai, nes jiems reikia augti. Tradicinis biologijos mokslas byloja, kad brandos amžiuje žmogus nustoja augti. O ir psichologiškai net subrendęs žmogus labiau keičiasi, nei auga.

Vienas plačiausiai paplitusių ir svarbiausių šiandienos gyvenimo veiksnių – beribė technologinė plėtra, žmogų verčianti statistiniu vienetu, sutalpinamu į bet kurią kompiuterinio programavimo kalbą. Sunku patikėti, bet akivaizdu, kad mašinai esame nuliukų ir vienetukų rinkiniai, tik tiek. Žinoma, naujausias ir iš tiesų stipriausiai pastarąjį dešimtmetį augantis išradimas yra dirbtinis intelektas. Tai, kad jau dabar apie pasaulį ir save kalbame technologinių žargonų veikiama kalba, nėra vien lingvistinės apraiškos – jos išduoda ir įspėja apie savąsias ribas paneigusio žmogaus laipsnišką virsmą sudėtingu kompiuteriu.

Prieš du dešimtmečius daugelį stebino vadinamasis neurolingvistinis programavimas, kurio esmė buvo kalbančio asmens įgūdžiai, priverčiantys bendravimo dalyvius imtis programuotojo, to kalbančiojo, pageidaujamų veiksmų. Šiandien netikėtai ir stulbinančiai kone visi esame tokio programavimo aukos, kurios yra ne tik veikiamos technologijų, bet ir siekia tuo mašinos principu daryti poveikį kitiems žmonėms.

Visa tai skambėtų kaip sąmokslo teorija, jei kiekvieno mūsų aplinkoje nebūtų kiek besiskiriančių nuo masės žmonių, kurie savąja laikysena ir puikia kultūrine atmintimi atstovauja pasenusiai ir, daugelio manymu, nykstančiai ir beviltiškai žmonių rūšiai, kuri nesutinka naudotis socialiniais tinklais ir dirbtinio intelekto programine įranga. Savęs, kaip šių išradimų vartotojų, lyginimas su tais nebūtinai vyresniojo amžiaus žmonėmis atveria netikėtai daug aiškių ir nepaneigiamų išvadų, kurias priimti arba atmesti kol kas dar esame laisvi, tačiau aplinkos kartu jau vis labiau varžomi. Riba, asmens savimonė ir savivoka dar išlieka kaip klasikinio pasaulio reliktas ir ginklas prieš technologinius pavidalus, kuriuos iš įpročio dar vadiname žmogaus veiklos rezultatais, iš tiesų esančiais jau tik mašinos programinio teksto eilutėmis. Žmogiškumo ir žmoniškumo neištiko krizė, nes pastarajai dar reikėtų žmogaus, kurio pasaulyje vis labiau mąžta.