Geriausias pasaulyje Australijos Hamiltono salos prižiūrėtojo darbas – mėgavimasis gamta, prabangia vila ir dienoraščio rašymas – neprilygsta tam svajonių darbui, kurį galima gauti rojaus kampelyje, vardu Lietuva. Darbas dažniausiai ne gryname ore, tačiau svajonių objektu negali nebūti – jau vien dėl to, kad sykį duotas gali tapti nebeatsiejama asmenybės dalimi. Lyg kokia Kubos revoliucija ją "vedusiam" Fideliui Castro. Rožinė svajonė – tai valstybės tarnyba. Žinoma, ne tos grandies, kur neužtenka imituoti darbą "nuo iki", ne juodadarbių kabinetuose, bet prie didelių viršininkų stalo.

Į Kauno vyriausiojo prokuroro pareigas grąžintas Kęstutis Betingis, ilgametis Lietuvos darbo biržos direktorius Vidas Šlekaitis, Klaipėdos muzikinio teatro vadovė Audronė Žygaitytė-Nekrošienė, buvusi Seimo personalo vedėja Laima Palinskaitė. Tai – tik keletas pastaraisiais metais į darbą grąžintų asmenų, kuriems algos mokamos iš mūsų visų kišenės. Viena valstybės ranka juos išmetė iš darbo, kita – grąžina. Absurdas? Visiškas. Kokioje nors privačiojo verslo firmoje tokia padėtis bylotų viena – savininkas, sugalvojęs atsikratyti nesąžiningo darbuotojo, pataupė ir, anot choreografo Jurijaus Smorigino, nusisamdė visišką "biezdarių" teisininką.

Deja, bet tą patį galima pasakyti ir apie bendrovę "Lietuvos Respublika". Jei teismai paskelbia, kad valdininkas X buvo atleistas neteisėtai, vadinasi, valstybę konsultuojantys teisininkai nesugeba suformuluoti tokios atleidimo priežasties, kad prie jos nebūtų galima prikibti. Teoriškai žiūrint, tam gali būti tik dvi priežastys: atleidimo argumentai yra politiniai, iš piršto laužti, todėl teisingieji teismai juos sumala į miltus; arba valdišką tarnybą reglamentuojantys teisės aktai yra tokie absurdiški, kad valstybė negali atsikratyti net ir netinkamai dirbančio valdininko.

Dėl tokių absurdo elementų komedija virsta tragedija. Valstybei, kurios syvus kurį laiką siurbė ir dėl to buvo atleistas netinkamai dirbantis valdininkas, teismo sprendimu, gali tekti sumokėti už priverstinę pravaikštą. Nebūtinai itin solidžią, tačiau jei ponas X buvo stambi žuvis su stambiu atlyginimu – teks kloti net ir šešiaženklę.

Negana to, grąžintojo įpėdiniui Y teks mokėti kompensaciją ir – kas galėtų paneigti galimybę – atlyginti moralinę ar materialią žalą abiem – ir iš darbo išmestajam ponui X, ir jo įpėdiniui ponui Y, kuris, laimėjęs konkursą, atsisakė ankstesnės savo darbo vietos, tačiau galiausiai buvo išmestas į gatvę.

Sunku įsivaizduoti, ką galėtų dirbti ar apskritai norėtų dirbti valdininkas, grįžtantis į gerokai reformuotą instituciją (kas, pvz., yra nutikę Lietuvos darbo biržos atveju, kai naujasis vadovas ėmėsi esminių struktūrinių permainų). Jei ponas X iš tikrųjų tapo tik politinių intrigų auka, jis gali bent bandyti imituoti darbą, kad nors teoriškai įrodytų, jog buvo tapęs auka.

Jei pagrindiniai jo išmetimo motyvai – ne politika, bet netinkamas darbas, tikėtina, kad ponas X toliau painios savus ir valstybės interesus, puikiai žinodamas, jog turi tokią minkštą vietą, kurios ir šv. Petras galėtų pavydėti.

Po poros savaičių Seimas turėtų svarstyti Valstybės tarnybos įstatymo pataisas, kurių autoriai tikina norį valstybės tarnybos veiklą padaryti skaidresnę. Tik ar išdrįs parlamentarai kirsti šaką, ant kurios mielai pasėdėtų ir patys pasibaigus kadencijai?