RUONIAI, ŠUO IR VANAGAS

Vargu ar šiais klimato atšilimo laikais kas nors prisimena genialųjį komiką Julianą Paulą Assange‘ą (1971) ir jo humoristinį serialą "WikiLeaks". Prieš daugiau nei dešimt metų viskas, ką pateikdavo "WikiLeaks", būdavo laikoma absoliučia tiesa, o pasaulio žiniasklaidos atstovai, išpūtę dievobaimingas akis, garsiai pasakodavo skaitytojams ir žiūrovams apie Juliano paviešintas paslaptis.

Užtekdavo straipsnyje arba reportaže aptikti frazę, kad "WikiLeaks" kažką paviešino, ir žmogus galėdavo toliau nieko nebeskaityti ir nežiūrėti, mat jo sąmonę užplūsdavo absoliutaus pasitenkinimo jausmas.

Vis dėlto intelektualams būtina pripažinti objektyvų faktą, kad net belyčių šnipų ir IT technologijų apsuptas Julianas nežinojo visų pasaulio paslapčių.

Julianas negalėjo žinoti, kad tamsią 2011 m.  gegužės naktį į Pakistano miestelį Abotabadą skrido du patobulinti "Juodieji vanagai" (Sikorsky Black Hawk), lydimi sunkiasvorių "Boeing Chinook" sraigtasparnių.

Jis veikiausiai nenutuokė, kad šios transporto priemonės gabena belgų aviganį Cairo ir 79 iki dantų ginkluotus žmones. Visi jie skrido prie paslaptingo, daugelį mėnesių stebėto namo, kuriame, anot žvalgybos tarnybų, galėjo slėptis labiausiai Jungtinių Amerikos Valstijų medžiojamas ekstremistas Osama (1957–2011).

Julianas negalėjo nieko žinoti apie šią operaciją. Jis būtų viską paviešinęs internete, jeigu tik "WikiLeaks" redakciją būtų pasiekusi informacija apie šį imperialistinį JAV žingsnį. Julianas būtų atskleidęs šį paslapčių šydą ir tada viso pasaulio intelektualai būtų lėkę į Abotabadą gelbėti Osamos.

Kėgliais žongliruojančios merginos, kurių gaktas puošia išskustas kūjis ir pjautuvas. Jaunuoliai, kurių tėvai negali nupirkti savo atžaloms trečio išmaniojo telefono arba antro automobilio. Sendaikčių turguje įsigytais medaliais apsikarstę, 1948 m. gimę Didžiojo tėvynės karo veteranai. Už vagystes, žmogžudystes ir narkotikų prekybą teisti recidyvistai, reguliariai vis tampantys policijos brutalumo ir rasizmo aukomis.

Visi jie būtų lėkę į Abotabadą ir gyvąja žmonių grandine apjuosę Osamos namus. Slavojus Žižekas (1949) muštų būgnelį, Noamas Chomsky'is (1928) pūstų trimitą, ir nė vienas jūrų ruonis nebūtų patekęs į Osamos tvirtovę.

Jeigu amerikiečiai būtų grasinę ginklais, merginos į šautuvo vamzdį jiems būtų įgrūdusios po gėlę ir trapus augalų grožis būtų pažabojęs  plėšrią žmogaus prigimtį. Deja, J.P.Assange‘as viso to nežinojo.

Apie savo tikrąją taikinio tapatybę ilgą laiką nežinojo ir patys jūrų ruoniai. Daugelį dienų jie treniravosi ir vaikščiojo arba bėgiojo po inscenizuotą pastato maketą, kad į pasąmonės gelmes įsirėžtų kiekvienas namo užkaboris. Veteranai nutuokė, kad laukia svarbi užduotis.

"Po jos bus galima tapti pensininku ir pradėti motyvacinių monologų oratoriaus karjerą", – mąstė vienas kariškis.

Nuo Niujorką sukrėtusio teroro akto buvo praėję beveik dešimt metų. Skaudžius 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykius iš kolektyvinės žmonių atminties išstūmė 2008 m. finansiniai neramumai ir būgštavimai dėl "Facebook" daromos žalos vaikų psichikai.

Apie 1998 m. rugpjūčio 7 d. sprogdinimus Kenijoje ir Tanzanijoje žinojo tik islamo ekstremizmu besidomintys individai. "Bazės" (Al-Qaeda) smurto tiesiogiai nepaliestiems žmonėms Osama tebuvo personažas, niekuo  nesiskiriantis nuo Kalėdų Senelio ar Lochneso ežero pabaisos.

Tiesa, tais laikais viso pasaulio žižekai ir chomsky'iai neužmiršdavo žmonijai pakartoti, kad Osama neva kovojo su sovietais Afganistane. Jie taip pat visada primindavo, kad JAV, norėdama pakenkti ideologinei marksistų tėvynei SSRS, rėmė Afganistano sukilėlius ginklais, pinigais ir kitomis žudymo našumą didinančiomis priemonėmis.

Manoma, kad žinia apie atrastus Osamos egzistavimo įrodymus, JAV prezidentą Baracką Husseiną Obamą II (1961) užklupo netikėtai, it žiemos sniegas kelių departamente dirbantį biurokratą.

Prezidentas ir jo patarėjai vis aptarinėjo žvalgybos tarnybų pateiktą informaciją ir skaičiavo Osamos egzistavimo tikimybės koeficientą. Jis vis klausinėjo savo padėjėjų, ką jie šiuo klausimu manantys, o pats daug mąstė. Sprendimą dėl Osamos likvidavimo gėlių vaikų dvasios augintas baltaodės kanzasietės ir Kenijos piliečio sūnus turėjo priimti itin sunkiai.

B.H.Obama privalėjo mesti iššūkį visiems pacifizmo ir demokratijos idealams, kuriais buvo grįstas jo politinis įvaizdis, tačiau Indonezijos piliečio įsūnis nepalūžo.

Teigiama, kad į Pakistaną jūrų ruonius ir šunį gabenantys sraigtasparniai įskrido nelegaliai. Jungtinės Valstijos Pakistano valdžios atstovams nieko nepranešė apie operaciją, o "Juodieji vanagai" buvo patobulinti taip, kad išvengtų pakistaniečių radarų ir saugiai nugabentų žmones į vietą.

Operaciją kuravę asmenys planavo, kad viena "Juodojo vanago" komanda virvėmis nusileis ant paslaptingojo pastato stogo, o kita išsilaipins Osamos namų komplekso kieme. Žmogus gali planuoti, tačiau antgamtinės jėgos iš jo nepamirš vienaip ar kitaip pasijuokti. Tai gali patvirtinti ne tik SSRS kūrę nusipelnę liaudies artistai, bet ir Osamos likvidavime dalyvavę asmenys.

Pirmajam vanagui nepavyko išlaipinti komandos ant pastato stogo, mat sraigtasparnis rėžėsi į komplekso kiemą. Jo uodega liko įremta į spygliuota viela dabintas sienas. Teigiama, kad Baltuosiuose rūmuose operaciją sekantys B.H.Obamos biurokratai, gavę žinią apie kilusias bėdas, net apmirė nuo šoko.

Jų galvose turėjo šmėstelėti skaudus prisiminimas apie 1993 m. spalį Somalyje numuštus JAV sraigtasparnius ir šių transporto priemonių lemtį vėliau įamžinusį vidutinišką Holivudo filmą "Juodojo vanago žūtis" (Black Hawk Down, 2001).

B.H.Obama tikriausiai jau galvojo, kas vaidins jį naujojoje kino juostoje, tačiau prezidentą ir kitus žiūrovus greitai pasiekė pozityvesnės naujienos. Nė vienas sudužusiu sraigtasparniu skridęs žmogus nenukentėjo. Antruoju "vanagu" keliavę asmenys išsilaipino gatvėje. Jie išsprogdino komplekso sieną ir įėjo į kiemą. Pastatų šturmas tęsėsi.