Aukštuomenės mėgstamą golfą į bulvių kasimą, o diplomatinę eilutę – į ledo ritulininko kostiumą mieliau iškeičiantis Aleksandras Lukašenka ir vėl laimėjo. 110:0 – tokiu rezultatu baigėsi dar vieni Baltarusijos parlamento rinkimai.

Daugiau nei simbolinį vaidmenį šalyje atliekančiame 110-ies vietų parlamente opozicijos atstovų nebus net dėl kvapo. Šalyje, kur politinis klimatas nesikeičia net ketvirtį amžiaus, jau priprasta prie tokio rinkimų derliaus, tad ir šiųmetis nenustebino. Nepriklausomi ekspertai, įvertindami faktinį piliečių aktyvumą ir dar balsavimo išvakarėse viešumą pasiekusį išrinktųjų sąrašą, rinkimus vadina niekiniais. Baltarusiai nematė prasmės balsuoti ir bent kol kas nemato vieningos jėgos, aplink kurią galėtų burtis aksominei revoliucijai. Sutvarkyti šaligatviai, veikiančios ne tik gamyklos, bet ir intelektualiaisiais ištekliais pagrįsti verslai, vos per kelias valandas nutolusi Lietuva, siūlanti vakarietiškas prekes, pramogas ir laisvės iliuziją, – tokiomis santykinos ramybės sąlygomis baltarusiai pakenčia prezidentą, kad ir kaip būtų pabodusi jo senamadiška šukuosena. Juolab, jei prie Lukašenkos spėjo patys pasenti, anūkus užauginti, jei girdi apie Kinijos žadamus kreditus, nieko nežino apie vietos verslininkų duokles režimui ir nė nenutuokia, ką mainais už lengvatas ir grantus yra pažadėta Maskvai.

Santykinos ramybės sąlygomis baltarusiai pakenčia prezidentą, kad ir kaip būtų pabodusi jo senamadiška šukuosena.

Tad kol kas Rytų fronte – nieko naujo. Nauji vėjai Baltarusijos parlamente nepūs, demokratinių laisvių nepadaugės. Kitąmet vyksiančių prezidento rinkimų baigtį numatyti taip pat galime jau dabar. Didysis Baltarusijos paradoksas tik tas, kad staigmenų parūpina pats stabilumo garantas. Tarp Maskvos spaudimo (tapti didesnio laipsnio vasalu) ir Vakarų raginimų (įsileisti daugiau demokratijos) sumaniai laviruojantis A.Lukašenka, ką tik nustebinęs vizitu į Vieną, jau paruošė auditoriją naujai intrigai. Kalbėdamas apie netrukus 20-metį švęsiančią Rusijos ir Baltarusijos sąjungą, pasitelkęs ties cenzūros riba balansuojančią leksiką, A.Lukašenka, liaudiškai tariant, Maskvą pasiuntė labai toli. Ar toli ji nueis ir ką atsineš grįždama, netrukus pamatysime.