Kažkurią vis dar šalto ir vėjuoto pavasario dieną, vieną gražų ir labai ankstyvą rytą, atsibundu nuo toli už lango keistai čirškiančio paukštelio. Mane iškart aplanko labai keista, dar niekada nepatirta nuojauta ar jausmas. Kas gi čia dabar šį kartą mane aplankė? Stebiuosi savo neįprasta jausena. O gal atsinaujino naujos rūšies mutavusi depresija, nerimas, o gal dar kas nors? Ne, ne tai.

Patikrinu dukrai cukraus kiekį kraujyje – nepriekaištinga. Tai kas gi tada čia bus? Taip, tikriausiai ir vėl bus gavėnia – laikas, skirtas susikaupimui ir senų dvasinių žaizdų peržvalgai. Kažkas mane ir vėl šaukia viską užrašyti...

Netikėtai imu galvoti apie kalną ar kelis kalnus, į kuriuos Jėzui taip sunkiai teko kopti. Juk kalnas visada simbolizuoja susitikimo su Dievu vietą. Tai į kurį kalną per šią gavėnią man teks kopti? Pernai su Jėzumi ir jo sandalais mintimis keliavau į dykumos vidinę patirtį (skaityti čia: https://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/sakrum-ir-profanum-ii-dalis-viespa… ir čia: https://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/sakrum-ir-profanum-iii-asmeninis-j… ), o štai kur dabar mane kviečia šitas gavėnios laikas? Juk mes kopiame ten, kad pasiektume Dievo mąstymą, savo mintis sinchronizuotume su Dievo mintimis...

– Ne, ne tai, – tarsi nubraukiu savo mintis aš. Tai kas gi čia tada bus per nuojauta? Tokia ir džiaugsminga, ir liūdna ar melancholiška vienu metu. Reikia užrašyti visą šią dieną, kirba kažkokia keistutė mintis. Juk jeigu atidžiai užrašysiu šios dienos pasakojimą, galbūt rašant viskas ims ir paaiškės. Taip gimsta dar vienas dienoraščio puslapis apie Dievo paieškas kasdienybėje ir dukros nepagydomą ligą, beveik jau tampantis keista gavėnios ir Velykų tradicija, nes būtent tik šiuo laikotarpiu man pavyksta papasakoti vis daugiau ir daugiau šios nepaprastos man nutikusios istorijos detalių.

Tą rytą staiga šoku iš lovos, prisimenu, kad šiandien dukrą ir vėl vežu į ligoninę. Tenka jai ten pabuvoti beveik kasmet, atlikti tyrimus, sureguliuoti leidžiamą insuliną, nes jos kūnas nuolat keičiasi ir auga.

Štai matau, kaip ji auga. Pirmą kartą po daugelio metų mano dukra su džiaugsmu ruošiasi į ligoninę. Tai paskutinis jos gulėjimas, o gal „sėdėjimas“, kai ji dar yra vaikas.

– Tai kada tave guldo? – klausia kiti.

– Tai tikriausiai „sodina“, – juokaudama atsako ji.

– Nejuokauk, sodina tik į kalėjimą, – sakau jai.

– Tačiau aš nesergu taip smarkiai, kad gulėčiau, – dukra visada apie tai turi savo nuomonę. Iš tiesų prisimenu, kaip ji nuolat, visada, tarsi sustingusi sėdi ant lovos 405-ojoje palatoje, Endokrinologijos skyriuje. Kodėl 405-oji palata? Gal todėl, kad joje gulėdavo dažniau nei kitose ir atmintyje įstrigo labiausiai, o palatos labai panašios viena į kitą, viskas jose labai vienoda.

– Tačiau pameni, kaip prieš vienuolika metų pirmą kartą į 405-ąją palatą iš reanimacijos tave atvežėme su lova? Tada tai tikrai tu joje gulėjai.

Kai Smiltė būdavo mažesnė, ji paklausdavo:

– Kaip tai galėjo atsitikti? Vežėte per lauką kaip princesę?

– Iš tiesų, kai tu susirgai, pavirtai princese, tau net nereikėjo vaikščioti, mes tave vežiodavome su visa lova.

Dabar, kai ji jau septyniolikos, man atsako:

– Lyg per sapną prisimenu – vežėte ilgu ligoninės požeminiu tuneliu. Kažkas stūmė mano lovą, o aš atsigulusi žiūrėjau į monotoniškai besikeičiančius dieninius šviestuvus tame tunelyje. Tu ėjai greta mano lovos. O pameni, mama, po kelerių metų mes tuo pačiu tuneliu ėjome kryžiaus kelią. Tu ir tada ėjai greta. Buvo gavėnia ir mus pakvietė.

– Taip, pamenu, mes lankydavomės šv. Mišiose Klinikų koplytėlėje ir kažkoks vienuolis su sandalais mus pakvietė. Pameni, kaip jis laikė didžiąją bažnytinę Velykų žvakę, kantriai ją nešė visu tuo tuneliu, stabtelėdamas ties kiekviena stotimi, o žvakė buvo be galo sunki ir karštas vaškas nuolat varvėjo jam ant rankų, o jis nė kiek nesiskundė... Jam turbūt vaškas nudegino rankas taip pat skaudžiai, kaip ir mums skaudėjo tuo metu.

Šiandien, prieš mums išvažiuojant į ligoninę, pusryčiaudama dukra nuolat kažką murma, tarsi ruoštųsi egzaminui ar kontroliniam darbui. Tą nuolat darydavome dviese, kai ji buvo mažesnė, nes atvykus reikėdavo atsakyti į daugybę gydytojos klausimų.

– Tai per pusryčius vienas su šešiais, per pietus vienas su devyniais, vakarienei irgi vienas su devyniais.

– O vienetukas muša per tris, taip?

Kalbamės labai keista, tik mums ir gydytojams suprantama paukščiukų, o gal peliukų kalba, tarsi turėtume susigalvoję slaptą, kitiems nesuprantamą kalbą.

Ak­vi­lė Lin­ke­vi­čie­nė. Iš me­ni­nių fo­tog­ra­fi­jų cik­lo „Fra­gi­le / Tra­pus – dūž­tan­tis“. 2017 m.

– Taip, taip, – kaip visada, pritariamai mėgstu atsakyti aš, nors esu jau kiek atitolusi nuo jos diabeto rutinos, nes pastaruosius kelerius metus ji tvarkosi pati savarankiškai. Tačiau tada įsijungia kažkur seniai atsijungusi sena mano mąstymo programa, kuri tarsi sako: „Ei, juk esi mama, susiimk ir įjunk rūpestingos mamos programą.“ Aš imu raustis atmintyje ir skubiai reaguoti...

– Pastarąjį kartą, kai lankėmės pas diabeto slaugytoją, ji padėjo apskaičiuoti: pameni, sakė, kad per du su puse, o ne per tris, – taip aš jai primenu apie insulino jautrumą, stengdamasi pamiršti savo jautrumą. Atsakau kiek galima švelniau, kad jos nesuerzinčiau. Neduok Dieve, ją suerzinsiu ir ji ims ašaroti ar pykti ant savęs ar ant manęs: „Ne, miela mama, mums to nereikia... Čia reikėtų kuo nerūpestingiau ir švelniau jai atsakyti. Mums nereikia mano priekaištų ar kuriamų dramų.“

– Taip, tiesa, – ačiū Dievui, kuo ramiausiai atsako ji. – O duoną apskaičiuojant reikia dalyti per pusę? O bulves – iš penkių?

– Visiškai teisingai, tu – šaunuolė, – kuo užtikrinčiau atsakau jai.

Labai rūpestingai ji kelia į automobilį pilnut pilnutėlę kuprinę su daug drabužių.

– Leisk, padėsiu užsegti, – sakau matydama, kaip sunkiai ji dorojasi su užtrauktuku.

– O, mama, nusipirkai naują striukę?

– Taip, pastebėjai. Balta – labai nepraktiška. Taip sakytų mano mama.

– Tačiau jos čia nėra, o mes močiutei nesakysime, – juokiamės abi.

Automobilyje mes klausomės miuziklų. Mano didžiai nuostabai, ji pirmoji pradeda dainuoti... Dainuoja savo tyliu, švelniu kaip aksomas ir trapiu kaip krištolas ar stiklas, plonu soprano balseliu. Kaip gražiai ji moka dainuoti... Aš visada graudinuosi iš nuostabos, ryju ašaras, kai ji uždainuoja. Juk jeigu pradėsiu verkti, ji dar ims sielotis, o tada – nebedainuos. Ji dainuoja nedažnai, dažniausiai, kai yra visiškai atsipalaidavusi, visada apsidairo, ar nieko nėra aplinkui, to kažko, kuris praeitų pro šalį ir pašaipiai pasakytų:

– Kas čia per nesąmonė?

Niekas tikriausiai jai niekada taip ir nesakė, bet jai reikia ypač saugios aplinkos, kad galėtų tai daryti. Taigi, sėdint automobilyje geriausia ir saugiausia vieta plėtotis jos solo sugebėjimams.

Šį polinkį – dainuoti – ji tikriausiai perėmė iš manęs. Užgrojus gražiai melodijai, aš visada vairuodama dainuoju. Kadangi dainuodavau „ne itin“, kai buvo maža, ji tiesdavo savo rankytę ir uždengdavo ja mano burną.

– Nedainuok, mama, – sakydavo.

Tačiau muzika taip jautriai paliesdavo mano sielos stygas, kad mano kūnas negalėdavo nereaguoti. Ir tada imdavau trūkčioti pečiais ir linguoti. Tada ji čiupdavo man už pečių ir laikydavo juos iš nugaros:

– Vairuok, – sakydavo ji, – o ne šok automobilyje.

Tada ji buvo šešerių ar septynerių, tai tas mokyklinio laikotarpio periodas, kai viską reikėdavo daryti teisingai, rimtai, be klaidų ir tokie kvailiojimai kaip muzika automobilyje nebuvo priimtini... Dabar, kai jai septyniolika, ji pati, net neprašoma, dainuoja automobilyje. „Va čia tai pats geriausias jos pasikeitimas į gera. Tačiau niekada jai šito nesakysiu, tegul galvoja, kad ji jau gimė su polinkiu dainuoti ir jausti muziką“, – pamanau aš.

Kai klausausi muzikos, ateina toks suvokimas, kad pasaulis nėra ar tiesiog negali būti vien tik atšiaurus, nemielas ar nesibaigiančių nesėkmių virtinė, jeigu jame yra toks grožis kaip muzika. Šie keli mieli prisiminimai ir klausymasis, kaip ji tyliai dainuoja, mintimis nukelia mane į koncertą, vykusį prieš kelis mėnesius.

****

Tikriausiai dėl aktų salės remonto kasmetis kalėdinis mokyklos renginys buvo pirmą kartą labai neįprastai suorganizuotas bažnyčioje. Taip Dievas Smiltutę atviliojo į tą bažnyčią. Aš jau niekuo nebesistebiu. Ten giedojo ir ji su mokykliniu mergaičių choru. Prieš koncertą esu informuojama, kad galėsiu išklausyti jos giesmės solo partiją.

– Dabar bus Smiltės giesmė, – žinovės balsu labai tyliai informuoju savo šeimos narius, sėdinčius šalia. Ši giesmė bus dukros solo.

Ir iš tiesų giesmės pradžioje dukra pasitraukia iš giedančių mergaičių būrio ir greitu žingsniu kažkur ištipena. Mano šeimos nariai pasiruošia vaizdo kameras telefone, pasiruošia filmuoti.

Pasigirsta nuostabus balsas, kuris pasiekia mano ausis. Tai ji, atpažįstu šį nepaprastai tylų ir trapų, beveik dūžtantį balselį, tokį negarsų ir tylų, kaip čiulbančio paukštelio.

– Tačiau kurgi ji yra? – klausiamai ir nebyliai žvelgia į mane šeimos nariai. Jos niekur nėra: nebėra choro priekyje nei bažnyčios šonuose. Jos nėra, bet balselis skamba, aiškiai jį girdžiu, kiekvieną žodelį, melodiją, kurią daug kartų repetavo, kai kur nors ją veždavau automobiliu. Taip, tai ta pati melodija, jos melodija. Tačiau kurgi ji yra?

„Vis tiek ją surasiu“, – mintyse užtikrintai sakau sau ir ryžtuosi gręžtis atgal... Apsisukti tenka 90° kampu ir pakelti akis į dangų. Ji stovi bažnyčios gale, balkone, viena, į ją nukreipta prožektoriaus šviesa. Mano šaunioji lakštingala užskridusi ar užlipusi į balkoną gieda savo partiją.

– Mama, niekas nežinojo, kur aš, o tu vienintelė atsisukai. Niekas daugiau neatsisuko atgal. Man smagu buvo giedoti tau.

– Man smagu buvo matyti, kaip tu giedi. Koks nuostabus buvo tavo choro vadovo sumanymas patupdyti tave lyg paukštelį į saugią vietelę ar į saugų medelį, kur tavęs niekas nematytų, bet galėtų klausytis.

Pamenu, kaip dukra ir anksčiau dalyvaudavo įvairiuose koncertuose ar net dainavimo konkursuose, kuriuose visų žvilgsniai būdavo nukreipti į ją tarsi aštrios insulino injektorių adatos, o ji tikriausiai nepajėgdavo to atlaikyti... Tikriausiai tai ją veikė kaip aštrūs priekaištingi duriantys žvilgsniai, tarsi sakytų: „Ir vėl užsisvajojai, ir vėl neteisingai apskaičiavai insulino kiekį valgiui, ir vėl aukštas cukraus kiekis pavalgius...“

Taigi, jautrus ir rūpestingas choro vadovas patupdė jautrųjį ir visko bijantį paukštelį toli nuo varstančių žvilgsnių ar smalsių akių. Jis sukūrė jai vienai nuostabias sąlygas giedoti taip, kad kiti ją girdėtų, bet niekas negalėtų jos perdurti savo smalsiu žvilgsniu.

– Mama, tu vienintelė žinojai, kur aš, – išdidžiai taria ji po koncerto.

– Mama visada širdimi žino, kur jos vaikas, – atsakau su ašaromis jai.

****

Taigi, švilpiniuodamos ir niūniuodamos mudvi einame ligoninės link. Nustembu pamačiusi džiaugsmingą jos žvilgsnį. Ji visada eina labai sparčiu žingsniu, o aš, pučiant smarkiam vėjui, nespėju, taigi dusdama bėgu ristele ir tikriausiai su pavasarine baltut baltutėle naująja striuke atrodau kaip danguje vėjo gainiojamas baltas debesėlis ar koks angelas. Tikriausiai tuos ištisus ligos metus ir buvau jos angelas sargas, paukštelio, kuris gieda nežemiškas giesmes...

Mano mergaitė šelmiškai šypsosi, linksmos ir džiugios akys slepiasi už madingos šukuosenos su kirpčiukais...

– Ir vis dėlto mūsų kūdikis užaugo, – mėgstame juokauti kartu su sūnumi. „O galėjo viso to ir nebūti, jeigu būtų numirusi reanimacijoje“, – šitą mintį reikia irgi išbraukti iš minčių sūkurio.

„Negi šį kartą neduos man juodo maišelio?“ – ligoninėje imu nerimauti aš. O kaipgi be juodo maišelio – talpinu į jį juodus žieminius mergaitės batus, turbūt jau paskutinį kartą....“ Pergalę menantis maišelis“, – keistai pagalvoju aš.

Dukra man įduoda į rankas sąrašą, ką jai reikia nupirkti, ir susitariame susitikti ligoninėje.

Grįždama į ligoninę sumaišau aukštus ir, kas keisčiausia, ko dar niekada nebuvo man nutikę, nueinu ne į tą skyrių: akimirką stebiuosi, kaip nuostabiai vaikų Endokrinologijos skyrius atsinaujino, visos sienos perdažytos baltai, kažkodėl panaikintas didelis vaikų žaidimų kambarys. „Vaje, kaip čia balta ir šviesu, tarsi įžengusi būčiau balton dykumon ar į pernykštį savo baltą gavėnios straipsnį. Taip balta akyse ir šviesu, ir gera... Tačiau gal ne čia atėjau? Čia, čia, – pažvelk Akvile, suplanavimas tas pats, kiekvienas sienos linkis atpažįstamas, tik kažkodėl nudažyta baltai... Tik niekaip nepavyksta rasti 405-osios palatos...

– Ponia, vaikų skyrius ketvirtame aukšte, o jūs esate suaugusiųjų Endokrinologijos skyriuje, trečiame aukšte, – išgirstu atsakymą, tarsi per vienuolika metų nežinočiau, kur tas vaikų skyrius yra... Kokia gėda – Smiltė neturi sužinoti, kad pasiklydau ligoninėje, kuri per tuos metus beveik tapo mūsų namais. Dar ims ji ir pagalvos, kad man visai sutriko orientacija, ims nerimauti, kad man kažkas negerai... Ir tada vėl sugrįžta keista visą rytą mane kamavusi nuojauta... Oi, kaip ji sugrįžta... „Tačiau kas gi tai?“ – vis dar niekaip negaliu suvokti ar išjausti to keisto jausmo....

Suradusi 405-ąją palatą, apžvelgiu vaikų skyriuje kitas mamas. Ne visada, bet kartais beveik aiškiaregiškai pagal jų veido išraišką galiu kaip žinovė nustatyti, kurioje vaiko ligos fazėje yra mama angelė sargė. Jeigu labai graudulingos ir užverktos akys – ankstyvoji ligos fazė. Vadinasi, galbūt vaikas neseniai iš reanimacijos, o jo mamos galva plyšta nuo formulių: ką padalyti ir sudauginti...

Šį kartą man pasisekė, nes mane užkalbina patyręs angelas:

– Jūs naujokai? Kada paguldė?

Ir tada moteris linksmai porina savo istoriją: du vaikai serga I tipo cukriniu diabetu. Visai neseniai, prieš mėnesį, susirgo vyras – irgi I tipas.

– Tai bent „pasisekė“, – kažkodėl keistai išdrįstu pajuokauti aš, o ji kad ims juoktis kartu su manimi, suprasdama situacijos beprasmiškumą ir absurdiškumą.

– Mums tai dar ne taip pasisekė, – juokauju aš, – jūsų vietoje aš supainiočiau vaikus: tam, kuriam nukrito cukraus kiekis kraujyje, su tuo, kuriam reikia tą cukraus kiekį pakelti.

– Ir susipainioju, – jau beveik balsu iki ašarų pradeda juoktis ji.

Beveik nieko nereikia sakyti, nė tokių frazių: „Oi, kaip man jūsų gaila“ arba „O, kaip aš jus suprantu“, nes tai būtų melas – juk nesuprantu. „Ne, tai tikrai jokia ne Dievo bausmė, nes neįsivaizduoju, ką turėtų iškrėsti žmogus, kad gautų štai tokią bausmę. Tačiau šitą mintį irgi reikėtų išbraukti kaip netinkamą“, – tyliai galvoju aš. Gal geriausia būtų sakyti: „Nesuprantu, neįsivaizduoju, kaip jūs jaučiatės...“

Tačiau, kaip visada būna tokiose sunkiose situacijose, prieina prie manęs dukra ir sako ką nors džiaugsmingo:

– Mama, aš už keturių mėnesių būsiu jau nebe vaikas.

– Tu man visada būsi mano vaikas, – stengiuosi nuraminti ją ir panyru į apmąstymus.