Orams vėstant plinta vis karštesnės naujienos, politinė atmosfera pamažu kaista. Visais kanalais įkaitusi informacija taikosi užsižiopsojusiems vasarotojams nuplikyti ausis, akis ir smegenų žieves. Sunku apsispręsti, kuri iš topinių temų karštesnė – Valinsko pribaigtuvės ar Leo skerstuvės?

Iš dokumentinių filmų apie Afrikos savanų gamtą žinome, kad liūtą pribaigti nėra tas pats, kas pirštus apsišlapinti. Rimti medžiotojai ne iš pirmo karto žvėrių karalių padermės katiną patiesia, o ko norėti, kai medžiokle užsiima kostiumuoti visuomenės tarnai?

Varovų ir medžioklių atstovai spaudai trimituoja, neva Leo reikalai juda Brisiaus galo link. Tai bent naujiena – patys žinom, kur link judėjo, juda ir toliau sau judės. Tas judėjimas aiškia kryptimi prasidėjo dar pernai. Dar prieš patį Leo steigimą kiekvienas pageidaujantis galėjo save tituluoti aiškiaregiu. Nieko lengviau nėra buvę, negu išpranašauti plėšrūno biografijos stadijas ir likimą: skausmingas gimimas, žiaurus siautėjimas ir ankstyvas galas.

Galas neišvengiamas, bet kiek skubotas – Briuselio prievaizdai dar nespėjo nutarti, ar mes turėjome teisę savo geografinėje platumoje veisti liūtus. Visi tie strazbūrai ir briuseliai taip ilgai svarsto kiekvieną detalę, kad kol jie ten ką konkretaus nusprendžia, mums jau nebeįdomu būna ir pamirštam – kas, kam, ką, kada, už kiek ir visas kitas aplinkybes.

Laikas nelaukia, reikia skubėti, kol neatsirado įdomesnių temų. Pribrendo metas skaidyti liūtą į sudedamąsias dalis. Dalytis trofėjus. Jei derybininkai laikysis savo, valstybei (tai yra mums) atiteks pagrindinis trofėjus – Leo iškamša su visomis jai priklausančiomis blusomis ir pleiskanomis. Galėsim eksponuoti Valdovų rūmuose, kad ateinančios kartos žinotų, jog liūtas gali būti ne tik žvėrių karalius. Strateginiams investuotojams atiteks (tiksliau, jau atiteko) visokie mažmožiai: kailiai ir skerdiena tų karvių bei avių, kurias paskerdė liūtas. Kur jie dės tiek mėsos? Parduos mums. Nes juk jie yra prekybininkai, o mes – nuolat alkani pirkėjai. Apie viską pagalvota.

Šioje istorijoje nežinomųjų yra tik tiek: kas įvyks pirmiau – Leo pribaigtuvės ar Valdovų rūmų statybų pabaigtuvės. Bet kokiu atveju, besišerianti liūto iškamša dar ne vienus metus šmėžuos TV žinių laidose, laikraščių puslapiuose ir košmaruose.

O štai Valinsko byla gali išsispręsti taip, kad po kelerių metų mes ir pamiršime, jog šis šoumenas kadaise buvo vienas iš trijų valstybės pareigūnų. Nors skandalas toks, švelniai tariant, visai neįspūdingas, tai turėtų būti gera pamoka visiems kitiems, svajojantiems tapti vienais iš trijų. Reikia įsisąmoninti pagaliau, kad nevalia šiais laikais fotografuotis kur pakliuvo ir su kuo pakliuvo. Nors nei prokuratūra, nei saugumo darbuotojai, rodos, neturi jokios informacijos apie Valinsko ir Daktarų ryšius, o pats Seimo pirmininkas dar viliasi nuodugniau pasitikrinti, tačiau viskas krypsta į tai, kad gali ateiti metas atsisveikinti su postu ir privilegijomis. Kas kad pareigūnai neturi informacijos. Už tai nuotraukose viskas matyti. Na, gal ir ne viskas, tačiau tai, ko nematyti, galima įsivaizduoti arba numanyti. Laikraštis, kuris kadaise pretenduodavo tapti visomis mūsų mintimis, negali nuolatos klysti. Galbūt šis atvejis tikrai yra tas, kai jie pataikė. Juk kartą per metus net lazda iššauna. Sutikite: negali galvon diena iš dienos šauti tik kvailos mintys ir tik pro šalį.

Bet visa tai nesvarbu, šiais laikais piliečiai tiki ne laikraščiais, o Grybauskaite, kuri teigia, kad Valinskui nebėra ko tikrintis. Drįsčiau nesutikti. Tikrintis visada yra ką. Kraujospūdį. Cholesterolio kiekį. Dantis. Regėjimą. Uoslę. Kitus pojūčius. Galima pasitikrinti, ar dar esama (neskaitant žmonos) lojalių partijos narių frakcijoje.

Tačiau nei Daktarai, nei "prisikėlimas", nei jo frakcijos nebepadės. Reikia ieškoti įtakingesnių draugų. Bėda ta, kad draugus tik nelaimėje pažinsi. Kadangi nelaimė jau įsibėgėjusi, padėtis tokia, kad Valinskas draugų beveik neturi. Tiesa, prisiminė, jog aną žiemą kažkuriame komentare Landsbergis apie Valinską atsiliepė gana neutraliai, o iš šių dienų pozicijų žvelgiant – ganėtinai teigiamai. Kadangi šiais laikais telefono stulpai turi ausis, turėjo vienas iš trijų pareigūnų trenktis pas vieną iš trijų Landsbergių, kad pakalbėtų akis į akį. Nors pataikė nuvažiuoti pas tą Landsbergį, pas kurį ir taikėsi, bet nieko gera nepešė. Profesorius ne daktaras ir ne burtininkas – visų mūsų minčių (net jei jos ir durnos) atgal į tuos vamzdžius, iš kurių jos buvo iššautos, nebesugrūs. Kaip ir fotografijų atgal į fotoaparatus. Ką juodu per tą vizitą porino – neaišku. Akivaizdu tai, kad iš to pokalbio – jokios apčiuopiamos naudos. Pirma pagalba (skambutis draugui) išnaudota.

Kitos pagalbos – pasirausti enciklopedijoje arba panaikinti vieną neteisingą atsakymą – šiuo metu visiškai nenaudingos. Valinskas pats žino ir tiesą, ir visus teisingus atsakymus, tik niekas už teisingą atsakinėjimą nebeploja ir laimėjimo suma nebeauga. Priešingai – dega. Tokie jau tie politiniai spektakliai. Jei pats vaidini vieną iš trijų pagrindinių vaidmenų, dar nereiškia, kad pats sau esi režisierius.

O mums kas – nei mums to Valinsko gaila, nei ką. Pats skelbėsi su chebryte einąs į Seimą prisidirbti. Ir prisidirbo. Gal kiek per greitai, tačiau nuo to spektaklis tik įdomesnis. Ir Seimas galės užsiimti tuo, ką geriausiai moka, – iš naujo rietis dėl aukštų postų. Jiems tai sekasi geriau, nei leisti naudingus įstatymus sunkmečiu. Išties mums būtų ramiau, jei išrinktieji suktų galvas, kaip užlopyti besiplečiančias "Sodros" ir biudžeto skyles, bet šias smulkmenas teks atidėti tolesnei ateičiai. Aktualiau – naujo Seimo pirmininko paieška. Viso gero, biudžeto skylutės, mums reikia naujo vado.