Skęstančiųjų gelbėjimas | KaunoDiena.lt

SKĘSTANČIŲJŲ GELBĖJIMAS

Yra toks posakis, bent jau daugumai vyresnės kartos atstovų girdėtas iš romano "12 kėdžių": "Skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas." Skamba piktai, ar ne? Galbūt net sukelia staigų norą prieštarauti, kaip ir diduma kitų kaimyno iš Rytų padovanotų dalykėlių. Juk mes empatiški ir, pamatę klumpantį, iškart norime padėti jam atsikelti. Bet ar tikrai ištiesti pagalbos ranką – visada mūsų pareiga?

Tie, kuriems su tokiais atvejais susidurti teko, turbūt pritars, kad matyti, kaip tau svarbus žmogus kenkia pats sau, – vienas skaudesnių išgyvenimų, kokių apskritai gali būti. Ir visai nesvarbu, kuo pasireiškia tas savęs naikinimas – kasdieniu butelio kaklelio bučiavimu, besaikiu tortų rijimu, kai ir taip sunku be sustojimo užlipti į antrą aukštą, ar negebėjimu užbaigti toksiškų santykių.

Aukso puodo vertas laimėjimas, jei vos išreiškus savo nuoširdų susirūpinimą draugui, mylimajam ar šeimos nariui, šis iškart pripažįsta turįs problemą ir imasi ją spręsti. Tačiau šansų, kad taip nutiks, švelniai pasakius, mažoka. Kur kas dažnesnė reakcija į pastabas yra pyktis, neigimas ar puolimas. Tokia jau žmogaus psichologija – kai kas nors kitas garsiai įvardija tai, ko jis pats tyliai bijo, gėdijasi ar savyje nekenčia, kyla noras it pavojų pajutusiai pūsliažuvei kontratakuoti. Todėl dažnai tiesiog nuoširdžiai tardamas "karalius nuogas" tokiems žmonėms tampi pačiu didžiausiu priešu.

Pamenu, dar ankstyvos jaunystės laikais turėjau porą metų vyresnę draugę, kuri buvo užmezgusi smurtinius santykius. Kai princas gerai patąsydavo už plaukų ir tiesiogine tų žodžių prasme išspirdavo lauk iš namų, atvažiuodavo pas mane guostis. Verkdama prisiekinėdavo visiems šventiesiems, kad niekada daugiau su tuo vyruku nebendraus. O štai paskambinus jai po kelių dienų, lyg niekur nieko atsiliepusi sakydavo: "Aš tau vėliau perskambinsiu, dabar einam su zuikiu į kiną." Tam tikru momentu nuoširdžiai bijojau, kad vieną dieną tasai zuikis ją paprasčiausiai užmuš. Mėgindavau ir gražiuoju, ir piktuoju išaiškinti, kad jei vyras spardo ir kumščiuoja, neįmanoma, kad mylėtų. Situacija išsirutuliojo tiek, kad kartą net į psichologą kreipiausi patarimo, kaip bičiulę atvesti į protą. O šis ir pasakė: "Jei jau ne kartą kalbėjote ta tema ir jokių rezultatų, tai ir nebekalbėk. Kitų žmonių santykiai, kad ir kokie nesveiki, ne tavo rūpestis."

Dažnai pasitaiko, kad destruktyvų mylimą asmenį, kuris it inkaras tempia žemyn ir mus, laikome savo gyvenimo kryželiu, kurį privalu vilkti. Ir nebūtinai tai turi būti asocialūs asmenys ir ekstremalūs atvejai, tokie kaip tasai vyras, rodytas per "24 valandas" siuntinėjantis ant trijų raidžių žurnalistę R.Lazauskienę, o žmonai, atvykusiai išsitempti į šiltus namus iš prasigėrusios meilužės migio, sakantis: "Dabar neištrauksit – aš turiu alučio." Tokių inkarėlių, piktų pokalbių ir susirūpinusių draugų intervencijų apstu ir už gražių namų durų.

Tokia jau žmogaus psichologija – kai kas nors kitas garsiai įvardija tai, ko pats tyliai bijo, gėdijasi ar savyje nekenčia, kyla noras it pavojų pajutusiai pūsliažuvei kontratakuoti.

Visų didžiausia problema, kad pats sau gyvenimą ėdantis asmuo neišvengiamai skaudina tuos, kurie yra aplink. Nes jei tas žmogus bent kiek rūpi, sunku ignoruoti jo švaistomą žmogiškąjį potencialą, gyvenimo metus ar sveikatą. Tik viso to grožis, o kartu ir tragedija ta, kad kiekvienas esame laisvas pasirinkti, kaip gyventi: kokybiškai ar mėšlinai. Ir kol žmogui tinka sava netvarka, šluotos į rankas jis nepaims. O gal ir nereikia.

Pripažinti problemą – pirmas žingsnis link pagijimo. Tik to pripažinimo kitam per prievartą gerklėn neįgrūsi. Iš šono žiūrint, gali būti pikta ar tiesiog sunku suprasti, kaip sugebama užtraukti ant savęs kryželį, neretai dar esant jaunam ir sveikam. Tačiau kartais suprasti būtina – kad dugnan nebūtum nutemptas drauge. Juk kentėti nuo kito žmogaus žiežirbų ar atsisveikinti – irgi esame laisvi pasirinkti. Ir pasitaiko situacijų, kai mylimi asmenys tampa tarsi uždelsto veikimo bombos. Jei net didžiausiomis pastangomis nepavyksta jų padaryti nekenksmingų, telieka pasitraukti atokiau – kad sprogimo banga velniop nenuneštų ir tavęs.

Rašyti komentarą
Komentarai (15)

Kęstas

Kaip realiai organizuojamos didžiulės migrantų grupės, užplūstančios Vakarus? "Migrantų į JAV karavanai renkami vos ne per naktį, o jų lavina perkelta iš Centrinės Amerikos į Amerikos šiaurę, per Meksiką į JAV. Karavanų formavimui buvo įtraukti socialiniai tinklai, be kurių nė vienas iš būsimų migrantų nebūtų žinojęs, kad yra galimybė įeiti į JAV, kaip organizuotos grupės nariui. Šiuolaikinių informacinių technologijų naudojimas, spontaniškumas ir proceso organizavimas nekelia abejonių, kad šis reiškinys turi užkulisinius organizatorius." Tuo istorija nesibaigia. "Pasak „Gallup“, 750 mln. žmonių pasaulyje norėtų persikelti į JAV." Kiek žmonių norėtų persikraustyti į Vakarų Europą, kolkas nežinome. Aišku, kad irgi daug. Ruoškitės. Tuoj jie miegos ir jūsų lovoje. Nuorodas ir platesnį aptarimą galima rasti, guglinant žodžius apie mokslą-studijas-ekonomiką.

RAMŪNAS KARBAUCKIS

ŠIRINSKIENE!!!

ŠEŠTAM

"Putlerikoniškos" teorijos, tai kai atsistoji prie Liliputino nuotraukos arba kūjo su pjautuvu, paiimi savo šmotą ir pradedi su ranka tampyti pirmyn atgal šaukdamas "KRYM NAŠA"
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS