Laimei, kad Lietuva kol kas išvengė itin didelių ekstremalių situacijų, nes sunku ir įsivaizduoti, koks chaosas galėtų kilti. Tai liudija paskelbta Valstybės kontrolės ataskaita.

Galbūt į tai būtų galima ir nekreipti jokio dėmesio, tačiau Lietuvą pastaruoju metu drebinančios vėtros ir specialistų įspėjimai, kad ateityje dėl klimato kaitos daugės stichinių reiškinių, verčia susimąstyti.

Ir ne tik tai. Vakar Radiacinės saugos centrui teko raminti, kad dėl gaisrų šalia uždarytos Černobilio atominės elektrinės (AE) mūsų šaliai pavojaus nėra, radiacinis fonas nepakitęs. Tiesa, socialiniuose tinkluose buvo juntamas tam tikras sąmyšis. Tačiau šalia Lietuvos, Baltarusijoje, kylanti Astravo AE verčia turėti planų, kaip elgtis nelaimės atveju. Duok Dieve, kad jų niekada neprireiktų.

Deja, atrodo, kad mūsų institucijos pakriktų net nutikus kur kas menkesnei situacijai.

Jau įpratome, kad kelis kartus per metus didžiuosiuose šalies miestuose kaukia sirenos, į kurias daug kas nekreipia dėmesio. Dar rimti dėdės, civilinės saugos ir kiti specialistai kartais susirenka taktiniams žaidimams. Viskas?

"Institucijose vyrauja formalus požiūris į pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms", – skelbia Valstybės kontrolė, pasigedusi ir slėptuvių, ir tinkamai veikiančių perspėjimo sirenų, ir civilinės saugos pratybų.

Prisipažinkime, kad dažnas ir mūsų iki šiol į civilinę saugą žvelgėme tarsi į kažkokius praeities žaidimus. Kai kažkada buvo naikinamos slėptuvės, niekas neprieštaravo – kam reikalingos tokios atgyvenos. Tegul jose kuriasi naktiniai klubai ar striptizo barai.

Prieš šešerius metus Vyriausybė nusprendė – slėptuvių reikia. Dabar Valstybės kontrolė skelbia, kad daugiau nei du trečdaliai atsakingų institucijų jų vis dar neturi.

Dar keli iškalbingi Valstybės kontrolės pateikti skaičiai optimizmo nesukelia: perspėjimo sirenas gali išgirsti vos apie 51 proc. šalies gyventojų. SMS žinutės taip pat pasiekia ne visus.