STEBUKLŲ SEZONAS

Kaip ir kasmet artėjant naujajam aktyviojo viešojo gyvenimo sezonui, nekilnojamojo turto ekspertai pažeria savų nuomojamo būsto rinkos analizių. Šiemet jose – ne tik tradiciniai svarstymai, pučiasi kainų burbulas ar ne, bet ir beviltiškas konstatavimas: koronavirusas neaplenkė ir šios sferos.

Nors tarptautinėje COVID-19 statistikoje Lietuva atrodo neprastai, kurortuose kainos siekia naujų rekordų, pandemija paralyžiavo vos įsisiūbavusius trumpalaikės būsto nuomos didmiesčiuose verslus. Nakčiai kitai čia apsistodavę užsieniečiai šią vasarą liko namuose, jų potencialūs šeimininkai įsiliejo į mažiau pelningą ilgalaikės nuomos rinką. O joje ne tik mezgasi ekonominiai santykiai. Tai tarsi neutrali teritorija, kurioje susiduria dvi galingos jėgos, atstovaujančios skirtingoms kultūroms: savininkai ir tie, kurie dėl pačių įvairiausių priežasčių neturi nuosavos pastogės.

Vienoje fronto linijoje – kambarį ir šeimininkės kaimynystę siūlanti inteligentiška senjorė. Nepadoriai pigią nakvynę ir galimybę prisiliesti prie sovietmečio parduodantys sovietiniais baldais užgrūsto buto paveldėtojai. Tie, kurie niekaip neištaiko progos pelningai parduoti išaugtą butą, į kurį seniai nebeinvestuoja. Kai kam apartamentai prestižiniuose kvartaluose – pagrindinis pajamų šaltinis. Sako, įkyruolių šeimininkų, slapta apsilankančių "tik skaitiklių patikrinti", – mažiau, tačiau vis dar pasitaiko. Kaip ir nuomojančių apartamentus su milžiniškomis palmėmis, kurias tektų prižiūrėti. Kitoje stovykloje – dar margesnė publika. "Namo tik pernakvoti grįžtanti" mergina pirmenybę teiks būstui su židiniu. Seniai nebestudentiško amžiaus dama ieško namų sau, dviem solidžios svorio kategorijos šunims ir šeimininko, tikinčio, kad gyvas padaras nekels nepatogumų kaimynams. Trys būsimosios pirmakursės į vieno kambario butą atsikraustytų su katinu ir trimis dviračiais. Pora, kažkodėl mananti, kad buvimas vegetaru automatiškai suteikia pranašumą derantis dėl kainos. Tą patį, matyt, galvoja ir tautiečiai, skelbime pabrėžiantys, kad grįžta po dešimties metų Ispanijoje ir už butą su trim miegamaisiais mokėtų tūkstantį eurų (plius komunaliniai mokesčiai, žinoma).

Ieškodamos sau didžiausios ekonominės naudos abi pusės režisuoja tokius absurdiškus vaidinimus, kad kiekvienas galiausiai pasiekiamas susitarimas, atrodo, būsiąs stebuklas. Net gaila, kad nepasiekiantis jokio teatro scenos.