Prieš kelerius metus ne viena proga rašiau ir kalbėjau apie tai, kad, Rusiją traktuojant kaip grėsmę Lietuvos valstybingumui ir nepriklausomybei, būtina ne vien nekęsti didžiosios kaimyninės šalies, bet ir pabandyti rasti logiškus masinės, valdžios ir galios psichologijos argumentus, analizuojant Vladimiro Putino ir jo aplinkos veiksmus.

Tąkart skaitytojams siūliau įdėmiai studijuoti rusų literatūros klasiką, kurioje, taip manau ir dabar, yra užkoduota ir išreikšta tos tautos mąstysena, elgsena ir jos motyvai.

Tačiau šio komentaro pretekstas – Nacionaliniame Kauno dramos teatre birželio pabaigoje vykęs premjerinis režisieriaus Agniaus Jankevičiaus spektaklis "Kaligula", teikiantis kone visas galimybes svarstyti jau ne vien Rusijos, bet ir Baltarusijos diktatorių desperatiškus ir represinius veiksmus.

Pačioje spektaklio pradžioje nuskamba esminis sakinys: norint įveikti siautėjantį krizę išgyvenančios Romos imperatorių Kaligulą, reikia jį suprasti. Tai bene vienintelis kelias ir būdas, kuriuo įmanoma nugalėti diktatūrą.

Gilinantis į gausią psichologinę spektaklio pagrindinio personažo Kaligulos charakterio raišką, aiškėja, kad vienas esminių klausimų, kuriuos sprendžia diktatoriai, yra melo ir tiesos pasirinkimo dilema. Kaligula argumentuoja, kad tol, kol nebuvo įgijęs absoliučios valdžios, Romos gyventojai, jam pataikaudami, savo elgesiu tiesiog melavo. Imperatorius savąjį valdymą supranta kaip tiesos pergalę: tik būdamas negailestingas piliečių atžvilgiu, jis gali nutraukti netiesą. Šiuo požiūriu neįmanoma neįžvelgti pjesės "Kaligula" autoriaus prancūzų rašytojo Albert'o Camus artimumo egzistencijos filosofijai, kuri itin didelį dėmesį skyrė žmogaus laisvės problemai nagrinėti. Absoliučioji laisvė, kaip ir vienareikšmė tiesa, nesunkiai virsta savąja priešingybe – vergija ir juodu bei melagingu farsu. Ir prancūzų literatūros klasikas, ir režisierius A.Jankevičius žiūrovams atskleidžia, kad eiti vienos krypties keliu iki pačios jo pabaigos yra tolygu prieiti aklavietę. Dar daugiau – absoliuti laisvė, kaip ir neginčijama tiesa, iš Kaligulos atima tai, ko jis vis dėlto siekė, – laimę. Žiauriai elgdamasis su Romos gyventojais patricijais, jis pats ima netekti sveiko proto ir psichinio vientisumo. Humanistinės psichologijos terminais kalbant, diktatorius pasmerkia save amžinam nerimui ir negebėjimui rasti ir patirti ramybę. Klaidinga būtų manyti, kad Kaligulą į diktatorišką valdymą įstumia valdžios ir galios geismas. Tai būtų populiarioji ir primityvesnė interpretacijos galimybė. Ne, Kaligula ryžtasi tapti valdžios demonu todėl, kad jis labiau už didybę trokšta suprasti žmogaus buvimo Žemėje ribas ir užribius: atsakyti į klausimus, kur veda niekšybė ir kas yra bei nėra humanizmas. Imperatorius nori būti užfiksuotas istorijoje kaip didžiulio realybės eksperimento autorius ir vykdytojas.

Ar spektaklio pabaigoje žiūrovai sužino arba patys gali išmąstyti atsakymus į daugybę Kaligulos pamėtėtų klausimų? Derėtų prisiminti italų rašytojo, semiotiko Umberto Eco tekstą "Atviras kūrinys", nes žiūrovai po spektaklio gali labai ilgai galvoti ir reflektuoti tai, ką išvydo, tačiau galutiniai atsakymai ateitų tik tuomet, jei patys leistumės į kelionę, kurios pabaigoje būtų aklavietė – tai sunku ir turbūt pražūtinga. Daugelį A.Jankevičiaus ir spektaklio aktorių užmintų mįslių galėtume spręsti, žvelgdami į kaimyninių valstybių diktatorius ir bandydami ieškoti paralelių su Kaligulos charakteriu. Nacionalinis Kauno dramos teatras šiuo kūriniu sezono pabaigoje uždavė tokius klausimus, į kuriuos atsakyti geriau jau netektų, ramiai suprantant šiandienes mūsų grėsmes nacionaliniam saugumui.

Beveik visi "Kaligulos" kazusai spektaklio pabaigoje vis dėlto išsprendžiami padedant vienam personažui. Tai poetas Scipionas, vienintelis nepasidavęs neapykantai ir kerštui dėl Kaligulos valia nužudyto tėvo. Poetas išlieka ramus tose situacijose, kuriose kiti poetai ir veikėjai nugrimzta į alkoholį ar begalinį pyktį. Ir vis dėlto vienas atsakymas, kad ir kaip banaliai skambėtų, yra įmanomas – tai meilė, sulaikanti nuo kraštutinumų, agresyvaus siautėjimo ir kitų blogybių. A.Jankevičius, kaip ir A.Camus, prieina prie paprastai nepaprastos išvados: diktatoriaus beribė valdžia ir su ja susijusios perversijos dažniausiai kyla iš nemeilės, kurią Kaligula ir turbūt V.Putinas, A.Lukašenka yra patyrę vaikystėje ar vėlesniame gyvenime. Vienintelis būdas įveikti nemeilę yra priešingas pykčiui elgesys – išklausymas, net ir nepelnyta, bet vis tiek pagarba, supratimas ir paradoksų kūrimas tose situacijose, kuriose pats diktatorius būtų priverstas stoti akistaton su savo praeities traumomis. Tai pats efektyviausias maištas prieš imperatorių ir absoliučią valdžią. Toks kelias yra prigimtiniais ryšiais susijęs su Europos civilizacijos ištakomis – senovės Graikijos miestų-valstybių ir Romos imperijos praeitimi, išliekančia aktualia šiandien ir mums, Vakarų pasaulio žmonėms.