TIKROVĖS DYKUMA

Visi Lietuvos ir daugelio kitų Vakarų valstybių žmonės, kurie universitetus baigė po maždaug 1990-ųjų, manytina, beveik nesistebi tuo, kas šiuo metu vyksta pasaulyje. Dabartinei padėčiai buvome ruošiami ir ruošėmės patys, studijuodami Jean'o Baudrillard'o ir kitų filosofų tekstus. Juose beveik sutartinai kalbama apie tai, kad žmonija nuo apčiuopiamos tikrovės ir tradiciškai suvokiamos gyvybės traukiasi į virtualybę. 

Ilgą laiką manėme, kad kompiuterio, interneto ir socialinių tinklų išradimai yra savitiksliai ir mums tik tarnauja, nereikalaudami mokėti jokios kainos. Daugelis tuo džiaugėsi. Turbūt niekas negalėjo numatyti pasaulio sustojimo ar užsidarymo dėl koronaviruso infekcijos. Tačiau šio proceso rezultatai neturėtų būti netikėtumas – gavome tai, ko link gana sparčiai judėjome.

Pats pasaulio sustabdymo procesas žmonijai, be abejo, yra trauminė patirtis. Praverčia filosofo Slavojaus Žižeko įžvalgos apie skausmingą Didįjį Įvykį: įvyksta tai, dėl ko žmonės kolektyviai praranda amą, sąmoningumą ir, svarbiausia, gebėjimą rišliai ir bent kiek sudėtingiau žodžiais išreikšti savo būsenas bei patirtis. Tokiais atvejais žiniasklaidos vaidmuo tradiciškai tampa raktinis: būtent ji žmonėms turi paduoti tipinį ir pirmiau vizualųjį reiškinio atvaizdą. Koronaviruso atveju, tokiu vaizdiniu galėtume vadinti medikų su saugumo kostiumais nuotraukas. Jų transliavimas į viešąją erdvę per visą Žemės rutulį pasiekia milijardinį pasikartojimų skaičių.

Menai ir filosofija visada buvo ta atrama, kuri padiktuodavo, kaip po sukrėtimų gyventi toliau, kur link judėti, ko siekti ir viltis.

Daugelis dabar klausia, koks bus žmogiškumo likimas per šią krizę ir po jos. Remiantis žižekiškomis įžvalgomis, panašu, kad tie medikų su kostiumais vaizdai sukels masinį atbukimą – taps nebejaudinantys ir sukeliantys tik apatiją. Kai tokiu traumos atvaizdu tampa žmogaus su saugumo kostiumu nuotrauka, žmogiškumo klausimas tampa pirminiu ir paskutiniuoju. Vėliau, trauminiam įvykiui užsimirštant, jei žmonija elgsis tradiciškai, ateis verbalinių pasakojimų laikas. Štai tuo metu žmogiškumo suvešėjimas galimas ir net labai tikėtinas. Ne rega ir skonis, lytėjimas ar kiti pojūčiai paverčia mus žmogiškosiomis būtybėmis – pirmiausia, žmogiškumą steigia gebėjimas kalbėti žodžiais. Filosofas Leonidas Donskis savo knygoje "Didžioji Europa: esė apie Europos sielą" rašė apie tai, kad Senąjį žemyną visada gelbėdavo naratyvinės, gebėjimo kurti pasakojimus, galios. Literatūra, teatras, muzika ir kiti menai bei filosofija visada buvo ta atrama, kuri padiktuodavo, kaip po sukrėtimų gyventi toliau, kur link judėti, ko siekti ir viltis.

Ar tikrai Lietuvoje ir pasaulyje po metų ar dvejų ateis žodinių pasakojimų pergalė prieš trauminius vaizdus, taip primenančius nemalonias, tačiau stipresnių jausmų jau nekeliančias, patirtis? Ar žmonija kolektyviai tiesiog nustums skausmą į paraštes ir bandys užsimiršti realios patirties simuliatoriais, kurie atstos apčiuopiamą tikrovę? Ar kaip tik ims pasakoti individualius gyvenimus, primenančius, kad sunkumas dabar atrodo vienas ir vientisas, tačiau, kaip gali paaiškėti vėliau, kartu toks unikalus ir nepakartojamas, koks esame kiekvienas mūsų?

Istorikas profesorius Egidijus Aleksandravičius nesename tekste apie koronaviruso krizę primena Albert'o Camus knygos "Maras" paskutinius žodžius: "Žinoti ir atminti." Jei pasitikėsime šiuo išbandytu sunkumų nugalėjimo būdu, itin svarbu taps pasipriešinti bukinantiems vaizdams ir pirmiau žodžiais, o vėliau ir veiksmais, atkurti ir sukurti seną, ikivirusinę, tvarką, kuri dabartinį pasaulį kaip tikrovės dykumą vėl sukultūrintų gyvomis formomis. Nes šios nepakenčia statikos, ten jos tiesiog užsimiršta ir miršta. Ir ne nuo valstybės kontrolės ar kokių nors aparatčikų priklauso mūsų ateitis, nes ją nulemia kultūrinės paradigmos, kuriamos kiekvieno mūsų, – jau dabar metas savęs klausti, kuo greitai galėsime apgyvendinti savąją dabartinę tikrovės dykumą. Artimiausias dešimtmetis, kalbant be jokių apokaliptinių prognozių, tiesiogiai parodys, ar pasaulis dar turi gyvybės ir gajumo gyventi toliau, mus jungdamas ne prie kompiuterio ar telefono laidukų, o tikrais ir unikaliais žmonių santykiais – tuo, kas vis dar vadinama žodžiais "bendrauti gyvai".