Rusų teroristai dar kartą įrodė, kad jie kelia grėsmę viskam, kas gyva. Taip savo feisbuko paskyroje įrašė Ukrainos prezidentas V. Zelenskis, per pastaruosius beveik pusantrų metų dar kartą pasibaisėjęs okupantų cinizmu. Šįkart po Kachovkos katastrofos.

Ukrainiečiai visus tuos karo mėnesius vis dar bando rasti priežastį, iš kur toks nužmogėjimas. Žurnalistė O. Kurbanova laidoje prisiminė karo pradžią, kai Ukrainos žmonės rašė, skambino ir prašė Rusijoje gyvenančių savo draugų, giminių ir artimųjų, kad šie stabdytų karą savo pilietine pozicija.

Ilgainiui paaiškėjo, kokie beprasmiai buvo tie laiškai, žinutės ir kalbėjimai. Problema ne ta, kad žudomų, kankinamų ir prievartaujamų ukrainiečių negaila, bet ta, kad daugumai Rusijos žmonių iš esmės nieko negaila.

Žurnalistas I. Jakovenka mano, kad sisteminga Kremliaus propaganda rusų sąmonėje galiausiai pasėjo totalią neapykantą visam pasauliui, Ukrainai, netgi savo pačių tėvynainiams. Esą, kai Maskvoje su sprogmenimis prasisuko bepiločiai, socialiniuose tinkluose visiems ne maskviečiams tai sukėlė piktdžiugą, o kai sprogmuo nukrito prie Rubliovkos, jau džiaugėsi ir maskviečiai. Bet kai rusų kariauna ėmė pliekti iš Bachmuto besitraukiančius J. Prigožino samdinius (tai yra savus), ukrainiečiai jau nieko nebesuprato. Kaip patys juokavo: nebežinojome, už kurią komandą sirgti.

Aiškiausiai šios neapykantos kodą suformulavo publicistas M. Šeitelmanas po to, kai iš Belgorodo srities, evakuojant gyventojus, Rusijos valdžia uždraudė su savimi pasiimti augintinius. Tai esąs aiškus įrodymas, kad jokia gyvybė jiems ne vertybė – nei žmogaus, nei juolab gyvūno. Tad manyti, jog rusai nepaspaus atominio mygtuko, būtų naivu.