Triumfuoja ne patirties, profesionalumo ar gabumų įvertis, o miglota arba veikiau sporadiška žiūra į perspektyvą. Gal net laukia eksperimentinė politika, kurios tikslas ir ateitis sunkiai prognozuojama. O gal eksperimentas iš partinių užkulisių apskritai bus pakreiptas privačių ekonominių algoritmų link?

Vis dėlto ne taip sunku pastebėti, kad tikroji šios premjerinės metamorfozės priežastis yra politikų baimė. Baimė, kad dar kuris nors skeletas bus išluptas į viešumą ir visi pamatys, kad tas dekoratyvinis įvaizdis, kuriuo taip stropiai maskuojasi politika, tėra tik muliažas – žaislas apsiblaususiai visuomenei, kuri visada linkusi patikėti triukais su jūrų kiaulytėmis. Kad jūrų kiaulytėmis apsimeta paršai ir tikros kiaulės, regi ne visi, bet kartais paakinti žmonės vis dėlto praregi.

Apie tą panišką baimės jausmą netiesiogiai prasitarė socdemų premjeriniuose svarstymuose dalyvavęs Akmenės meras V. Mitrofanovas. Dar aptarinėjant kandidatūras į premjero postą, jis karčiai užsiminė, kad štai „išlįs A. Tapinas su auksiniais šaukštais“, ir vėl bus tas pats erzelis.

Kitaip tariant, partiniuose užkaboriuose buvo kalbama apie tai, kas ką yra pridirbęs, kas kokį skeletą tebelaiko už etažerės, kas dar, neduokdie, šlykščiai nudribs į viešumą.

Nesunku numanyti, jog būtent todėl ir atsirado toks eksperimentinis sprendimas – kad būtų ir vilkas sotus, ir kiaulė nepapjauta. Ūkiškai kalbant, nei šis, nei tas.

Žodžiu, politinį lauką vėl valdys A. Tapinas, o visa ta kostiumuotoji šutvė žvelgs į jį ir bijos toliau degraduoti savo malonumui, kaip dešimtmečiais buvo įpratusi. Na, bet gal tai išties sustabdys tą politekonominę eroziją, kurioje tiek metų gyvenome.

P. S. Lietuvos politikai kaip oro reikia padorių ir sąžiningų žmonių. Bet kartais atrodo, kad jų paprasčiausiai nebėra.