Ekspertų, narstančių aukštųjų Lietuvos politinių sluoksnių etiką, mūsų šalyje yra kokie 3 mln. (čia, matyt, su vaikais ir senoliais). Užtat estetikos vertintojų – kur kas mažiau. Bet nepaisant to, archetipinis noras gražintis ir visu tuo grožėtis nesvetimas nė vienai gyvai būtybei. Net ir politinėms viršūnėms. Toks įspūdis, kad kuo aukštesnė socialinė, turtinė ar kokia kita asmenų kategorija, tuo tas grožio troškimas tampa kolektyviškesnis, labiau suprantamas ne kaip noras „pafotošopintus“ savo atvaizdus sudėti į kieno nors trumpalaikę operatyvinę atmintį, bet iš tiesų įsiamžinti.

Aišku, visur yra išimčių. Bet štai – gražėja Seimas. Taip, reikia, nes kitąmet Lietuva pirmininkaus ES, atvyks krūva ES valstybių deleguotų pareigūnų – irgi iš tų aukštesnių sluoksnių, matyt, taip pat turinčių jautresnius estetikos receptorius. Taigi, viskas turi būti nepriekaištinga. Net jei kitąmet Lietuvoje politinius procesus toliau veiks masinės psichozės švytuoklė, net jei vyks kokie nors nepadorūs ir negražūs perversmai, monumentalus grožis turėtų viską užglaistyti. Tiesa, su sąlyga, kad grožio sąvoką įsisąmonins ir Vilniaus savivaldybė, niekaip nesusikalbanti su kitomis valdžiomis, kas kaip ir iš kur turės tvarkyti Seimo prieigas.

6,372 mln. – tokia suma žadama Seimo „atnaujintojams“, gerai žinomiems Lietuvoje verslininkams, įmonei Panevėžio statybos trestui (PST). Nedrąsus balsas iš liaudies galėtų klustelėti: kodėl vieniems verslininkams Lietuvoje sekasi taip, lyg jie būtų surinkę visą įmanoma pasagų, keturlapių dobilėlių ir palankių astrologų prognozių kolekciją, o kiti vargsta ir niekada negauna valstybinių užsakymų? Matyt, tie laimingieji yra savo srities šaunuoliai. Nors po pavyzdžių su kitais PST statytais objektais, pavyzdžiui, Valdovų rūmais, jau imtos kurti legendos apie Lietuvoje stebuklingai brangstančias statybas. Iš tiesų Lietuvoje visuomenei svarbūs statiniai pabrangsta ir penkiskart, tačiau daugiausia, ką gali padaryti teisėsauga ir net pradžioje amžiaus statyboms priešinęsi politikai, – išraiškingai gūžtelėti pečiais ir skėstelėti rankomis. Į tai, kad šimtmečius turintys stovėti Valdovų rūmai (bent jau taip turėtų būti atsižvelgiant į statybų sąmatą) ėmė skilinėti dar jų nepabaigus, užsakovai taip pat moja ranka – ai, pasitaisys.

Populistai skaičiuotų, kiek už tuos pinigus galėjo būti sumokėta pensijų, pašalpų, stipendijų, išgelbėta beglobių šunelių, paukštelių. Nebūkime naivūs – niekas čia nieko neišgelbėtų. Bet svarbiausia, kad ir nebandytų gelbėti. Nes valstybiniame sektoriuje veikia paslaptingi dėsniai, reikalaujantys išleisti visus „atliekamus“ pinigus iki paskutinio lito, kad ir kur tai vyktų. Seimo atveju užsimota netgi dar daugiau: estetikos viršūnių bus siekiama skolon. Mat, žinia, tuos 6,372 mln. Seimas turi tik mintyje: pinigų esą planuojama gauti pardavus Seimo valdomą nekilnojamąjį turtą – poilsines Siaurio ežero pakrantėje bei Palangoje. O kad niekas jų pirkti už tokią kainą nė neketina – jau ne Seimo reikalas. Tarkime, taip elgtųsi pilietis Anupras, atėjęs į banką jis pareikštų: mano tvartas labai brangus, aš jį tikrai parduosiu ir grąžinsiu jums paskolą už tą butą Vilniaus centre. Geriausiu atveju Anupras būtų išprašytas lauk, o blogiausiu – net išvežtas į sielos gydyklą.

Sovietinės nomenklatūros palikimu apsikarsčiusios įstaigos gali plačiai planuoti „atsinaujinimus“, o kai kurios griūvančios įstaigėlės iš tiesų neturi pirtelių, kurias galėtų iškeisti į savo patalpų remontus. Tiesa tai ar ne – sunku pasakyti, bet bent jau tai ima pastebėti ir kai kurių ministerijų vadovai. Bet gyvename laisvosios rinkos laikais. Tad giliai įkvėpkime ir laukime to išsiskleisiančio įstabaus grožio stebuklo.