VISI KELIAI VEDA Į JERUZALĘ

Kadaise Palestinos regiono žemės priklausė didingajai Bizantijos imperijai. Susižavėję Jėzaus Nazariečio (4 m. pr. Kr.–30 arba 33 m. po Kr.) dogmomis, Rytų Romos monarchai ir didžiūnai pradėjo steigti vienuolynus bei statyti religijos kūrėją garbinančias bažnyčias, tad netrukus Artimieji Rytai suspindo tarsi peroksidu gražintas Filipo Bedrosovičiaus (1967) perukas.

Ketvirtajame septintojo mūsų eros amžiaus dešimtmetyje į Palestinos žemes pradėjo veržtis naujos judaizmui ir krikščionybei giminingos religijos sekėjai. Musulmonais vadinami žmonės garbino dievą Alachą ir pranašą Mahometą (570–632) bei demonstravo santūrią pagarbą judėjų bei krikščionių pranašams.

Ypač musulmonams patiko izraelitų protėvis Abraomas. Islamo sekėjų nuomone svarbiausias gyvenimo tikslas – visiškai atsiduoti Aukštesniųjų jėgų valiai, tad savo vienintelį vaiką Dievui paaukoti pasiryžęs Abraomas yra sektinas pavyzdys kiekvienam musulmonui.

Prasidėjus islamo ekspansijai į Palestiną, pranašas Mahometas jau buvo iškeliavęs į rojų, tačiau nei teologinis skilimas į sunitus ir šiitus, nei klanų konkurencija, nei genčių rietenos nesutrukdė musulmonams plėsti savojo tikėjimo. Vos per keletą šimtmečių jie sugebėjo sukurti įspūdingą imperiją, kuri sujungė Europos Pirėnų pusiasalį, Šiaurės Afriką, Artimuosius Rytus, Vidurio Aziją ir Indiją.

Skirtingos musulmonų gentys, grupuotės ir klanai nuolatos pliekėsi tarpusavyje, tad iš Bizantijos glėbio išsprūdusi Palestina ne kartą keitė šeimininkus. Vieni Šventosios žemės gyventojai žuvo arba buvo nužudyti, kiti pabėgo arba tapo vergais, treti penktą kartą per savo gyvenimą pakeitė religiją ir tautybę bei susimaišė su atėjūnais.

Kai kurie ekspertai mano, kad mūsų dienomis šių žmonių palikuonys gyvena Gazos Ruože ir Vakarų Krante. Pasaulio žiniasklaida juos vadina palestiniečiais.

XI mūsų eros amžiuje Artimuosiuose Rytuose ėmė reikštis turkais Seldžiukais vadinami klajokliai. Šie iš Vidurio Azijos atkeliavę ir neseniai į islamą atsivertę žmonės pradėjo puldinėti vietos krikščionis ir piligrimus bei kelti rimtą grėsmę silpstančiai Bizantijos imperijai, tad imperatorius Aleksejus I (1056/1957–1118 m.) ėmė šauktis pagalbos.

Monarcho riksmas neliko neišgirstas. Jis pasiekė Romos popiežiaus Urbono II (1035–1099) ausis. Patriarchas veikiausiai greitai suprato, kad tai puiki galimybė vėl suvienyti į Romos katalikus ir Rytų stačiatikius skilusius krikščionis bei įtvirtinti popiežiaus institucijos autoritetą.

1095 m. lapkritį, viešėdamas dabartinės Prancūzijos mieste Klermone, Urbonas II pakvietė visus tikinčiuosius leistis į žygį gelbėti brolius ir seseris Rytuose bei išvyti musulmonus iš Šventosios žemės.

Pirmieji į popiežiaus kvietimą atsiliepė dabartinių Prancūzijos, Olandijos ir Vokietijos žemių vargšai. Gamtos stichijų, karų, ligų ir prievolių išvarginti valstiečiai, nuotykių ieškantys miestų gyventojai, moterys ir vaikai, kantrybės stokojantys didikai. Visi šie gyvenimo negandų kankinti žmonės, vedami fanatiškų vienuolių ir ekscentriško Petru Atsiskyrėliu (1050–1115 arba 1131) vadinamo šventiko, patraukė per Europą Šventosios žemės link.

Keliaudami į Palestiną, jie reguliariai užsukdavo į Reino krašte stūksančius miestus, kuriuose gyveno gausios semitų bendruomenės. Tais laikais judėjai neretai versdavosi prekyba ar pinigų skolinimu, tad netrukus vargetų kryžiaus žygio dalyviai pradėjo rengti pogromus žydų kvartaluose.

Tik nedaugelis šių menkai ginkluotų ir prastai pasirengusių piligrimų pasiekė Šventąją žemę ir tik keliems jų pavyko išgyventi susidūrimą su musulmonais. Vienas jų – Petras Atsiskyrėlis.

1096 m. vasarą Palestinos link patraukė ir aukštesniųjų luomų atstovai. Riterių ir didikų vedamoje kariaunoje taip pat buvo daugybė įvairiausių žmonių iš visų to meto visuomenės sluoksnių, tačiau šio žygio dalyviai kelyje laukiančioms negandoms ir kovai su musulmonais buvo pasirengę gerokai rimčiau.

1099 m. birželį jie pagaliau pasiekė svarbiausią savo kelionės tikslą – Jeruzalę. Ilga ir sunki kelionė, karštis ir kovos su pranašo Mahometo sekėjais smarkiai nuslopino žygio dalyvių entuziazmą. Kryžiuočiams trūko maisto, vandens ir apgulties priemonėms reikalingų medžiagų, be to, piligrimų vadovybė žinojo, kad Jeruzalės gynėjai bandys kviestis pagalbos.

Gottfriedas Bulonietis (1060–1100), Raimondas IV Tulūzietis (1041–1105) ir kiti žygiui vadovavę asmenys veikiausiai puikiai suvokė, kad karių dvasinės ir fizinės jėgos pasiekė lūžio tašką. Manoma, kad bandydami sutelkti paskutines jėgas, kryžiuočiai pradėjo giedoti tikėjimą šlovinančias giesmes. Taip pat teigiama, kad jie net tris kartus apėjo Šventąjį miestą.

1099 m. liepos 14 d., po kelias savaites trukusių aršių kautynių, kryžiuočiams pavyko pristumti savąjį apgulties bokštą prie šiaurinės Jeruzalės sienos ir Šventajame mieste prasidėjo kraują stingdančios skerdynės. Kliuvo visiems – musulmonams, žydams ir vietiniams krikščionims.

Romos popiežius Urbonas antrasis mirė 1099 m. liepos 29 d. Naujienos apie kryžiuočių pergalę jo nespėjo pasiekti. Bizantijos valdovai veikiausiai tikėjo, kad išvijus iš Šventosios žemės musulmonus, Palestina vėl atiteks Rytų Romos imperijai, tačiau užkariautos žemės tapo kryžiuočių valdomomis valstybėmis.

Jeruzalės karalyste, Antiochijos kunigaikštyste ir Tripolio bei Edesos grafystėmis virtusioje Palestinoje Vakarų krikščionių valdymas nebuvo itin sėkmingas. 1185 m. mirus raupsuotajam Jeruzalės monarchui Baldwinui IV (1161–1185), į krikščionių valdytas žemes pradėjo veržtis Saladinu vadinamo Egipto ir Sirijos sultono pajėgos.

1187 m. spalio 2 d. Jeruzalės miestą gynę kryžiuočiai, pasidavė kilnumu garsėjančio Saladino kariaunai. Po šios nesėkmės europiečiai ne kartą bandė rengti karo žygius į Šventąją žemę, tačiau galiausiai prarado susidomėjimą Palestinos kraštu.

1291 m. gegužę, kritus Akui (šiuolaikinis Izraelis), vakarų kryžiuočių Palestinoje įkurtos valstybės buvo visiškai sunaikintos.